Knygų pabaiga

SETH GODIN

Sethas Godinas (g. 1960) – pasaulinio garso rinkodaros specialistas, verslininkas ir rašytojas. Šis tekstas verstas iš jo itin populiaraus tinklaraščio. Su jo nuomone galima sutikti arba nesutikti, bet šiame tekste apibendrintas tam tikros žmonių dalies požiūris į dabartinę knygos situaciją. Tuo jis ir vertingas.

Knygos, šie įrišti popieriniai dokumentai, yra kažkada puikiai veikusios, o dabar greit mirštančios ekosistemos dalis.

Idėjos ir mintys greit tikrai neišnyks, žodžiai taip pat. Tačiau, mirštant ekosistemai, nunyks ne tik šiuo metu vyraujančios aplink popierinę knygą sukurtos korporacinės sistemos, bet ir kai kurie dabar taip saugomi ir vertinami jos vartojimo elementai.

Dabartiniai knygynai – pasmerkti. Dauguma jų dabar uždirba nedidelius pinigus, bet netrukus jie ims po truputį pinigus prarasti. O kasdien prarandant pinigus išsilaikyti ilgą laiką sunku, ypač kai esi prastai kapitalizuojamas, negali pigiai pardavinėti knygų ir nematai ateityje nė menkiausios vilties.

Knygynų mirties priežastis – posūkis prie elektroninių knygų (visos knygos elektroninės netaps, bet jų bus pakankamai, kad nusvertų svarstyklių lėkštę), taip pat daug geresnė alternatyva įsigyti ir pasirinkti knygas internetu. Jei knygyno paskirtis – kaupti visas įmanomas knygas ir parduoti jas jums greitai ir pigiai, tai knygynas su šia užduotimi tikrai nesusidoroja.

Bibliotekos dar šiaip ne taip laikosi, nes dauguma jų susigundė tapti nemokama „Netflix“ ar šiuo metu uždarinėjamo „Blockbuster“ alternatyva. Kadangi vis mažiau žmonių neria į spausdintinių knygų jūrą, bibliotekoms nelieka kito pasirinkimo, kaip tik liautis pildžius savo lentynas brangiomis ir mažai kieno naudojamomis knygomis.

Tradicinis leidėjas kultūriškai susietas su knygų pardavėju. Pardavėjų klientas leidėjas, o ne tu, skaitytojau (ar bandei kada prisiskambinti į leidyklos vartotojų tarnybą?). Bet, knygų pardavėjams nykstant, o pavieniams asmenims ir mažoms, greit prisitaikančioms bendruomenėms vis labiau pamėgstant daug patogesnes, atviras elektroninės knygos programas, daugelis tradicinių knygų leidėjų supras, kad jų įgūdžiai nebevertinami taip kaip anksčiau.

Vienas darbas vienu metu yra anachronizmas. Vos tik elektroninės knygos persikėlė iš „Kindle“ į „iPad“, skaitymo magijai grėsmę ėmė kelti galimybė („nors sekundėlei“) pasitikrinti paštą, paplepėti su draugais ar perskaityti ką tik gautą žinutę.

Skaitymas savo malonumui buvo išguitas per keturias kartas, patyrusias ne patį geriausią švietimo poveikį. Elgdamiesi su knyga kaip su namų darbais ir bausme, mes išugdėme žmones, nemėgstančius skaityti. Ne kartą draugai yra man sakę: „Turėtum džiaugtis, aš netgi perskaičiau tavo naująją knygą.“ Spėju, kad Lawrence’ui Fishburne’ui apie naują jo filmą taip niekas nesako. Nėra net itin didelės elektroninių knygų piratavimo problemos, nes žmonės nemano, kad knygas verta vogti.

Mėgstamų knygų lentyna yra lankoma vis mažiau, o knygos vartomos rečiau. Esame mažiau linkę spręsti apie ką nors pagal jo skaitomas knygas ir turimą biblioteką nei kada nors per pastaruosius penkis šimtus metų. Knygos toje lentynoje anksčiau atverdavo netikėtas galimybes, paskatindavo ir įkvėpdavo, kai reikėdavo įkvėpimo. Dar prieš dešimtį kartų knygų turėdavo tik turtingieji ir išsilavinusieji. Dabar jos mėtosi už dyką ten, kur atnešame nereikalingą šlamštą.

Pavlovo refleksas išblės. Tu eini į knygyną – ramią ir kultūringą vietą, gerbtiną idėjų ir minčių šiltnamį. Pardavėjas paduoda tau knygą, suvynioja ją, paima neįtikėtinai mažai pinigų ir tu eini namo, pasiruošęs ramiai įsitaisyti penkioms, šešioms ar trisdešimčiai valandų, pasinerti į naują pasaulį ar naujas idėjas. Vėliau tu paimsi tomelį, sukurtą tam, kad ištvertų šimtmečius be jokios technologijos, ir pasidalinsi juo su draugu arba pastatysi jį į numatytą iš anksto vietą savo lentynoje. Tavo smegenys buvo pritaikytos išmokti būti atviram šioms mintims, gerbti patį tomelį, nes jis ekosistemos dalis. O ši sistema driekiasi nuo autoriaus prie knyga besirūpinančio redaktoriaus, nuo redaktoriaus prie dailininko, nuo dailininko prie spaustuvės ir knygų pardavėjo… Ideali rikiuotė pritaikyta būtent tokiam vartojimo būdui.

Nė vieno iš šių anksčiau minėtų pokyčių atskirai nepakaks, kad toks gerbiamas informacijos perdavimo būdas ir kultūros kertinis akmuo – knyga išnyktų. Bet sudėjus juos visus kartu? Rašau šį tekstą traukinyje, pilname išsilavinusių, didesnes nei vidutines pajamas turinčių, priemiesčiuose gyvenančių įvairių lyčių ir rasių žmonių (dar neseniai buvusių pagrindiniais knygų pirkėjais). Pakėlęs akis matau 40 žmonių: 34 iš jų naudojasi elektroniniais įtaisais, du miega ir tik vienas skaito tradicinę knygą.

Taip, mes įžengiame į naują knygų aukso amžių, dabar parašoma ir perskaitoma daugiau knygų ir elektroninių knygų nei kada nors anksčiau. Ne, knygos visiškai neišnyks, taip, kaip neišnyko ir vinilinės plokštelės (mano mažame miestelyje kaip tik atsidaro vinilinių plokštelių parduotuvė). Bet prašom nesitikėti, kad kuris nors tiek saugotos ir brangintos ekosistemos elementas sugrįš į savo buvusią padėtį.

Ar rašydamas šiuos žodžius išduodu savo gentį? Aš nesiūlau galutinai pribaigti ekosistemą, tik skatinu nešvaistyti tiek daug laiko ją gelbstint. Taip, mūšį ji pralaimi, bet, ir tai daug svarbiau, mūsų laukia daug didesnės galimybės.

Prieš dvidešimt metų aš pamačiau internetą ir nurašiau jį kaip nereikšmingą. Nemačiau jo galimybių. Laikiau jį savo kliento – „Prodigy“ sukurto modelio lėtesniu variantu, neturinčiu jokių verslo perspektyvų. Dėl savo arogancijos pražiopsojau galimybę pasinaudoti visai nauja informacijos sklaidos sritimi.

Aš baiminuosi, kad kultūriniai ir korporaciniai ryšiai, siejantys mus su knyga, kaip perdavimo sistema, sutrukdys pamatyti alternatyvą.

Nesu toks piktas, koks turėčiau būti, nes mes iškeitėme knygas į keletą nuostabių alternatyvų pramaišiui su įrenginiais laikui švaistyti. Tačiau taip, po penkių šimtų metų, kai knygai parašyti, išleisti, platinti ir saugoti buvo sukurta ne viena, o keletas pramonės šakų, aš jaučiu nostalgiją.

Todėl ir savo tekstą pavadinau „pabaiga“, o ne „galu“. Mes, kaip visada, ką nors išrasime. Mums vis dar reikia idėjų, o idėjoms reikia saugyklų. Mes sukūrėme daugybę būdų, kaip tos idėjos galėtų sklisti ir daryti poveikį, o dabar mums reikia išsiaiškinti, kaip joms sukurti naują ekosistemą.

sethgodin.typepad.com

Vertė Marius Burokas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.