Dingstantis laikas

JONAS KIRILIAUSKAS

Svarbiausia apsilenkti knygą, ir ne kokiu nors taukinu popieriumi, geriau kultūros savaitraščiu, taip padarysi didesnį įspūdį.

Aš ne tokia, kuriai nereikia vardo.

Kam reikalingas vardas?

Tokia yra klasikinė pradžių pradžia.

Henry Millerio paklausk, jis ten, po Paryžiaus stogais, daug vardų pamini, bet nė vieno Vardo aš nepamenu, kaip ir tai, ką jis ten sako toms bevardėms kankinėms.

Visa tai miglota, kaip ir tas spalio rytas, neperžvelgiamu rūku nuo upės ir įtartina tyla, per daug įtartina, kad nepažiūrėtum į laikrodį.

Svarbiausia patikrinti, ar taip yra, kaip sakydavo šviesaus atminimo poručikas Rževskis, ar ne?

O pradžioje juk viskas ne taip ir ne taip, ne čia ir ne ten, tokios strategijos, pasibaigiančios akligatviu.

Pabaiga visada akligatvyje, iš jo nėra išėjimo.

Vyras kalba apie savo hobį, nes nori būti kietas, mentaline, pirmaprade reikšme, o tik dėl savo hobio vyrui šiandien ir liko jaustis vis dar kietam.

Be hobio vyras dabar „minkštas, aksominis, tuoj beužsivilksiantis „miniaką“ ir apsiausiantis aukštakulnius“ ir nukaukšėsiantis į šiuolaikinį satyrikoną, ir nebūtinai į amžinojo miesto priemiesčius, kaip dingojosi Fellini. Dabar visur Romos priemiesčiai, nes miesto nėra.

Su moterim kitaip.

Moteris kieta savo išvaizda, ir visai nereikia jokios reklamos, užtenka tik praeiti pro šalį, mesti žvilgsnį, gal dar šyptelti ir matosi „kieta moteris“.

Jai net nereikia nieko kalbėti, užtenka juoko, ypač jei tas juokas „krūtininis“ ir akys „blizgančios“.

Feministės gali sakyti ką nori, bet moteris yra ir bus – mėsa (dabar jau ne tik vyrų požiūriu, dabar reikia žiūrėti ir pramonės akimis, ten, kur moteris išnaudojama, panaudojant jos kūną, kur nereikia nieko sakyti, reikia tik stovėti ar žygiuoti pirmyn atgal primerkus blizgančias akis). Taip pat ji bus mėsa, kol bus nors vienas vyras, turintis hobi (hobiui reikia resursų!).

Jeigu viešoje erdvėje dominuoja kūnas-mėsa, tai intymioje – juo labiau, nieko čia nepakeisi, net ir bandydamas įtvirtinti visuotinį belytiškumą.

Vyras, kad ir ką darytų, yra socialinė funkcija, pasak antikinės filosofijos, „greičiau kažkas negu nieko“.

O moteris yra iš karto, pasikartoju, kad ir kaip mes bandome atsikratyti savo prigimtinio lytiškumo.

Vyrui reikia būti, įsitvirtinti, o moteris yra… nuo gimimo. Taškas.

Pasakytum, kad alus, tas, kuris, išvirtas mažoje darykloje, nenaudojant jokių „Žaldoko priemaišų“, tas nacionalinis paveldas, kurio išgėrus porą ar trejetą firminių bokalų norisi pradėti apmąstyti šalies idėją, yra gėris pats savaime?

Šalis, kurioje alus geriamas norint pasigerti, neturi idėjos.

Miloradas Pavićius rašė, kad bosui reikia kiaušinių, o sopranui krūtų.

O ko reikia politikui?

Mokslas dar nenustatė.

Manau, kad reikia fantazijos, nes politikas be fantazijos tai jau atrodo toks dvigubai nuskriaustas, o kodėl dvigubai, manau, aiškiai pasakiau.

Paprastai paaiškinti galima taip: todėl, kad be fantazijos tapo politiku, nes, matyt, vaikystėje jis… (toliau – individuali pabaiga).

Peteris Ackroydas apysakoje apie Platoną „reabilituoja Kurmio epochą“, mūsų laikus, ir oratoriaus Platono iš Londono nenuteisia miesto teismas „už vaikų tvirkinimą“, o leidžia kalbėti ir toliau ką nori.

Platonas, suvokęs, kad tokiu būdu jį padaro klounu, nuosprendį paskelbia pats sau – ištremdamas save iš miesto.

O kaip vertinti dvasininką, pasakiusį, kad dėl vaikų tvirkinimo kalti yra patys vaikai?

Čia gyvenimas apsiverčia nuo kojų ant galvos ir praraja po kojomis netampa dangumi, taip manė M. Pavićius.

P. Ackroydas pagrindiniam personažui į lūpas įdeda daug „keistų minčių“ apie laiką, o M. Pavićius „gamina“ laikrodžius, kurie rodo išskirtinį laiką, atskiro žmogaus, moters ar vyro, tik reikia, kad pagrindinė tokio laikrodžio ašis būtų deimantinė, o korpusas auksinis.

Arba geras laikrodis bemiegę naktį turi šnibždėti apie praėjusį laiką.

M. Pavićius ir Pascalis Quignard’as kalba apie penktąjį metų laiką, pastarasis jį nurodo esant kažkur liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, taip bent jau manė vieno romano personažas Albucijus.

„Tai, kas spalyje atrodo kovu, iš tikrųjų yra sausis“, – rašo M. Pavićius.

Visa tai tik kalbos apie dingstantį laiką.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.