Literatūra

Sapnai apie senelę

JONAS KIRILIAUSKAS Retrospekcija Nuotraukoje pirmame plane – mano senelė Emilija Jokubauskienė. Į jos petį atsirėmusi mano sesuo Stasė. Aš užkeltas ant kėdės (pagrandukas, norintis būti didelis) šalia mamos Jadvygos. Ruošiamasi sutikti 1973 metus, bet visa šeima dar nesusirinkusi bendrai nuotraukai. Tačiau kalba bus ne apie šeimą, bet apie senelę.

Miestas ir liūdesys

LAIMANTAS JONUŠYS Orhan Pamuk. Stambulas: prisiminimai ir miestas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2009. 485 p. Pirmas knygos skyrius pavadintas „Kitas Orhanas“ – autorius vaikystėje įsivaizduodavo kitą save, kitur būvantį; ir tas alternatyvios pasaulio ir savęs vizijos motyvas netiesiogiai persmelkia visą knygą, bent jau ta prasme, kad rašytojas daugybę jam žinomų Stambulo vaizdinių, aprašymų apgyvendina savo…

Sala, bet ne sala, laisva, bet ne laisva. Kas?

MARIUS PLEČKAITIS Jevgenij Zamiatin. Mes. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2009. 228 p. Į lietuvių kalbą verčiamos utopijos ir antiutopijos stebinti jau neturėtų. „1984-ieji“, „Gyvulių ūkis“, „Puikus naujas pasaulis“, „Sala“, net „Guliverio kelionės“ – visos šios ir į jas panašios knygelės gąsdino, perspėjo, mokė neužlipti ant technokratinio grėblio ar neįskrieti į lipnų ideologinį voratinklį.

Iš knygos „Įprasta kalba“

MARIJANA KIJANOVSKA Marijana Kijanovska (Маріанна Кіяновська, g. 1973) – ukrainiečių poetė, vertėja, literatūrologė ir kritikė.

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Samurajų mirties ritualas Sepuku – žmogus, t. y. karys, aristokratas, turėjo parašyti eilėraštį ir ramiai persipjauti pilvą. Tikėta, kad žmogaus siela gyvena pilve.

Pikulo laiškai (5)

JURGA ŽĄSINAITĖ Mielasis pinčiuk! Pats laikas pradėti gundyti tavo mokinį autoritetais. Tai niekad nedžiūstanti, tiesiog mistiniais būdais vis prisipildanti pekla, beje, klampesnė net už mūsiškę. Tikriausiai ir pats pastebėjai, kad Rūpintojėlio garbintojas nė dienos negali tverti be autoritetų.

Fikcija

KAROLIS KLIMAS Pabudau supratęs, kad guliu po antklode su kelnėm, nors ir prasegtom. Buvo pusė šešių ryto, bet dar tamsu. Nustebau, kad kambary aš visai vienas, kad nebėra nė vieno žmogaus, todėl nuėjau į virtuvę. Pro durų plyšį sklido šviesa ir aš pamaniau, kad galbūt visi tūno ten.

Čiupinėjimo malonumas

EMILIJA VISOCKAITĖ Sėdžiu ant grindų greta Aido Marčėno ir galvoju, kaip būtų, jei ten sėdėtų visai ne A. Marčėnas, o koks nors, pavyzdžiui, Maironis. Turbūt naujai perskaityčiau „Nuo Birutės kalno“. Nes dabar G. Radvilavičiūtė visai kitaip skamba.

Modernizacija, neateik

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Vis neprisiruošiu parašyti apie televiziją, o juk labai geras daiktas. Kai baigiasi „Panorama“, esu pratusi balsu atsisveikinti su diktoriais, atsakyti į gražaus vakaro linkėjimą. Puoselėju jiems šiltus jausmus, sentimentus, prieraišumą.

Zuikių sukilimas, arba Apie vieną perspektyvią literatūros tendenciją

AUŠRA JURGUTIENĖ Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko pokalbis apie praėjusių metų knygas – jo pabaigoje paprastai sudaromas kūrybingiausių knygų dvyliktukas. Tai labai svarbus ir sykiu labai sąlygiškas dalykas.