Literatūra

Pikulo laiškai (7)

JURGA ŽĄSINAITĖ Mielas pinčiuk! Iš tavojo globotinio minties ir veiklos ekskursų nusprendžiau, kad jis tikrų tikriausias epigonas, pavyzdingai imituojantis ar tiesiog mėgdžiojantis kitus laikus ir kultūras. Kaip pats regi, Rūpintojėlio garbintojo vidus chaotiškas, tai – religinių, istorinių, psichologinių, technologinių, filosofinių žinių sankaupa, o išorė – beformė, nieko savito, nieko, kas priklausytų išskirtinai jam.

Aktualijos

RIČARDAS ŠILEIKA Miesto paštininkai yra anonimiški pasirinktos, jiems paskirtos funkcijos vykdytojai. Miesto paštininkai – niekieno nematomi dienos vaiduokliai. Mes jų suvis nepažįstame. Todėl su jais net nesisveikiname, nepakviečiame puodelio raudonėlių arbatos. Kadangi korespondenciją – net nesukdami galvos – įprastai pasiimame iš sunumeruotų paštadėžių, tad net nerūpi, ar ją atnešė vyras ar moteris.

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Rugpjūčio 18, šeštadienis Išvažiuojam. Jau sukrauti lagaminai. Gandrai išskrenda po Žolinės, 24-ąją… Parneš mums besišypsančius ir išsižiojusius vaikus (iš kažkieno dainos). Po Žolinės ūmai pasikeičia visas dangaus ir žemės apšvietimas. Ką ten kalbėt apie šaltį, patraukiantį naktimis.

Eilės. AUDRA BARANAUSKAITĖ

Pirmasis sumautas Naktį tave sapnavau. Šiandien rytą paskambinau, Bandžiau sapną papasakoti, Bet pasakodama labai jaudinausi Ir visai susimoviau.

Gerai, kai šąla

GILBONĖ Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis. Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik…

Eilės. RAIMONDA JURČENKIENĖ

* bėga per kiemą gaidys iš po kirvio ištrūkęs po žydinčiom vyšniom raudonas kraujas trykšta į pavasario veidą gieda vyšnia bitėm kamanėm dūzgia pilnas dangus bruzdėjimo

Paukštis

ILONA JANULIENĖ Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius.

Prie kulkosvaidžio – Limonovas

MARIUS PLEČKAITIS Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Romanas. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius. K.: Kitos knygos, 2010. 160 p. Ką mes esame girdėję apie Eduardą Limonovą? Homoseksualas? Politinis pabėgėlis? Disidentas? Nukvakęs, kerštingas, neprognozuojamas silpnaprotis? Viskas kartu?

Iš sodo – į pokylį

GINTARĖ ADOMAITYTĖ Kęstutis Urba. Parašyta vaikams. Straipsnių rinkinys. V.: Gimtasis žodis, 2009. 176 p. Skaitydama Kęstučio Urbos knygą „Parašyta vaikams“ patiriu dvejopą jausmą. Pirmasis – svarbiausias. Jaučiuosi taip, tarsi ir vėl skaityčiau savo mylimas knygas – tik jas, o ne Kęstutį Urbą. Grįžtu pas Hoffmanną, Pogorelskį, Stevensoną, Burnett.

Reikia pasakyti sakinį

RŪTA JAKUTYTĖ Jau? Dabar? Ar jau pripildžiau skylėtą dvasios šikpuodį, mano barzda jau barzda ar tik jauniklio gyvaplaukiai, ar žilumo užteks, kad galėčiau pasakyti vieną sakinį nesidygėdamas, jog iš burnos išlįs kas nors gašlaus, eržiliškos seksistinės mintys ir nešvankios užuominos, kurių dar nenumalšino gėda dėl maištavimo ir nusivylimas, kad mano mažas kotelis toks pats nevaldomas kaip ir kitų patinų?