Literatūra

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Ei, čia vėl aš. Nieko tu neparašysi, jei tik lovoj sėdėsi, nebent ten kokia stebuklinga lova, bet kažkur kilimai stebuklingesni, jie tai visada kažkokie užburti, tik sukis, slėpkis kilimo ritinyje, išsivyniok kaip Kleopatra ir užkariauk Cezarį. Su vonia irgi stebuklinga – viską tu užkariausi ir viską tu parašysi, jei vonioj gulėsi. Per amžius amen gyvent noriu kokioj vonioj,…

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Apie modelio reikšmę Arba pirmavaizdį. Andai mėgdavau ta tema pliaukšti. Regis, būta racijos, nes klausant V. Kernagio labai aišku, kad jis atnaujino lietuvių estradą atsirėmęs į Dolskio melodijas. Kad ir kaip besisuksi, „saloninį modelį“ davė Dolskis, pirmosios Nepriklausomybės metais atvykęs į Kauną.

Pasaulis, kuris nesibaigia

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ Kai atsiverčiu 1936 metų „Lietuvos žinias“, apima labai keistas jausmas – tarsi prasivėrus durims į nepažįstamą erdvę, man primenančią Paryžių, greičiausiai prieškario. Nors galvodama apie šią mano galvoj susidariusią netikėtą jungtį pati sau prisipažįstu, kad apie tų laikų Paryžių (beveik) nieko nežinau. Bet turiu įsivaizdavimą, kuris yra paveiktas kino filmų, pasakojančių apie kabaretus, Paryžiaus koketes, tokias skrybėliuotas, šilkinėmis…

Pikulo laiškai (7)

JURGA ŽĄSINAITĖ Mielas pinčiuk! Iš tavojo globotinio minties ir veiklos ekskursų nusprendžiau, kad jis tikrų tikriausias epigonas, pavyzdingai imituojantis ar tiesiog mėgdžiojantis kitus laikus ir kultūras. Kaip pats regi, Rūpintojėlio garbintojo vidus chaotiškas, tai – religinių, istorinių, psichologinių, technologinių, filosofinių žinių sankaupa, o išorė – beformė, nieko savito, nieko, kas priklausytų išskirtinai jam.

Aktualijos

RIČARDAS ŠILEIKA Miesto paštininkai yra anonimiški pasirinktos, jiems paskirtos funkcijos vykdytojai. Miesto paštininkai – niekieno nematomi dienos vaiduokliai. Mes jų suvis nepažįstame. Todėl su jais net nesisveikiname, nepakviečiame puodelio raudonėlių arbatos. Kadangi korespondenciją – net nesukdami galvos – įprastai pasiimame iš sunumeruotų paštadėžių, tad net nerūpi, ar ją atnešė vyras ar moteris.

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Rugpjūčio 18, šeštadienis Išvažiuojam. Jau sukrauti lagaminai. Gandrai išskrenda po Žolinės, 24-ąją… Parneš mums besišypsančius ir išsižiojusius vaikus (iš kažkieno dainos). Po Žolinės ūmai pasikeičia visas dangaus ir žemės apšvietimas. Ką ten kalbėt apie šaltį, patraukiantį naktimis.

Eilės. AUDRA BARANAUSKAITĖ

Pirmasis sumautas Naktį tave sapnavau. Šiandien rytą paskambinau, Bandžiau sapną papasakoti, Bet pasakodama labai jaudinausi Ir visai susimoviau.

Gerai, kai šąla

GILBONĖ Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis. Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik…

Eilės. RAIMONDA JURČENKIENĖ

* bėga per kiemą gaidys iš po kirvio ištrūkęs po žydinčiom vyšniom raudonas kraujas trykšta į pavasario veidą gieda vyšnia bitėm kamanėm dūzgia pilnas dangus bruzdėjimo

Paukštis

ILONA JANULIENĖ Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius.