Literatūra
Proza(kas?)
Tamsu. Scenos gilumoje stovi stalas, lempa apšviečia prie jo sėdinčio kostiumuoto vyro rankas. Šalia guli tvarkingai sulankstytas laikraštis. Įeina PERSONAŽAS. Velka didelį sportinį krepšį. Sustoja scenos viduryje, dešiniau, veidu į parterį. VYRAS. Sakote, esate sukūręs romaną? PERSONAŽAS. Drįsčiau teigti. VYRAS. Ir apie ką gi tas jūsų romanas? PERSONAŽAS (po pauzės). Sunku pasakyti. VYRAS. Kaip – galite parašyti ištisą romaną, bet…
Dvi
Kartais ir spinduliai krinta dvejopai – nuo vienų noras užsisklęsti, į kitus – panirti. Galbūt binarinė gyvenimo samprata pernelyg ribota, nučaiškanti kitas galimybes, tačiau kuo daugiau tų galimybių, tuo silpnesnė žmogų veikianti jėga. Kartais ir banginiai iššoka į krantą arba būna bangų išbloškiami, tuomet žmonės mėgina jais pasirūpinti. Aš irgi toksai banginis, bet nenorėčiau, kad manimi rūpintųsi. Neverta, be to…
Ir aš ten buvau
Aš buvau Julio Cortázaro laiptinėj ir mačiau, kad šalia jo namų yra naudotų telefonų parduotuvė, ten buvo daug telefonų ir pardavėjas. Pardavėjas buvo tyčia, kad koks nors užėjęs rašytojas jį pamatytų ir galėtų parašyti, jog jis jaunesnis už parduodamus telefonus. Paprašiau jo telefono, kurio neturi, nes norėjau pamatyti liūdesį jo veide. Aš mačiau tą vietą, kur Robert’as Desnosas sustojęs rėkė…
Kiek yra pilkų atspalvių?
| Šis tas iš TLS ir „Literary Review“ | Knygų pasaulyje viešpatauja „pilki“ ir kitokie „atspalviai“. Anglų rašytojas Adamas Thorpe’as savo dienoraštinėje esė „Times Literary Supplement“ (TLS, XII.13) rašo, kad pavadinimas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ yra „poetiškas, net viliojantis“, ir čia esama „kurioziško neatitikimo tarp vardo ir charakterio, kaip su geriausiais piktadariais“. Toliau autorius svarsto apie knygų pavadinimus apskritai ir prieina prie…
Trumpas ekskursas į 1982-uosius
Prieš kurį laiką tvarkydama tėvo knygas aptikau tarp jų laikraštį. Pasižiūriu į datą: 1982 metų sausio 25 dienos numeris. Data kaip data, bet jei laikraštis pats į rankas man įkrito irgi sausio mėnesį, įdomu, kas tada vyko Vilniuje, juk praėjo 32 metai. Beje, man visai patikdavo „Vakarinių naujienų“ maketas, tais laikais gana lankstūs antraščių šriftai. Štai ketvirto puslapio viršuje juodame…
Dvidešimt devintas
Atsivėrusios lifto durys įleidžia į vidų. Nužvelgiu sienas, nudažytas bjauria chaki spalva. Nepamenu, kokios buvo anksčiau, gal geltonos. Paspaudžiu mygtuką. Ankšta kabina vibruodama pajuda aukštyn. Prieš akis skaičių virtinė ritmingai ima skaičiuoti nuo vieno. Liftas sustoja, užsidega skaičius 11. Durys sukriokia ir trūkčiodamos nenoriai išleidžia. Nusišluostau nuo kaktos prakaitą, įkyriai srūvantį į akis. Sustoju priešais savo buto duris. Perskaitau lipnia…
Apie dailę ir dailininkus „Pro A. A. prizmę“
Pro A. A. prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V.: Modernaus meno centras, 2013. 336 p. Perskaitęs Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Pro A. A. prizmę“ supratau, kad apie ją ką nors parašyti galiu ne kitaip, o tik žvelgdamas pro savo, tai yra „pro B. K. prizmę“. Knyga teikia skaitytojui unikalią progą susipažinti, o kai kam ir vaizdžiai prisiminti gyvenimą Vilniaus…
Nejau Jaroslavas Melnikas išsisėmė?
Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. Romanas. V.: Alma littera, 2013. 248 p. Jaroslavas Melnikas – jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams iš knygų „Rojalio kambarys“ (2004), „Pasaulio pabaiga“ (2006), „Labai keistas namas“ (2008), „Tolima erdvė“ (2008), „Kelias į rojų“ (2010), „Paryžiaus dienoraštis“ (2013), o Prancūzijoje yra išleidęs romaną „Išguitieji iš rojaus“ (1997). Neseniai jo gerbėjai sulaukė dar vienos knygos – romano „Maša,…
Skrydis virš gegutės lizdo
Šiandien vyksta skrydis virš gegutės lizdo. Jau stoviu prie durų. Esu ir anksčiau skridęs stovėdamas. Nieko čia man naujo. Svarbiausia, kad būtų durys. Užvertos. Tada gali nuskrist nežinia kur. Arba skrist ir stebėtis. Durų atlapojimai, kaip ir įjungtas televizorius, kaip ir iš žodžių atsiradę žodžiai, traukia žemyn. Toli nenulėksi. O čia kaip tik akiratin braunasi toks pirštas, nupieštas ant sienos…
Apreiškimas
Savo uošvienę vadinau Ypata. Į akis, žinoma, kreipdavausi į ją vardu – Jūs, Galina, bet mobiliajame telefone buvau priskyręs ją prie YPATŲ grupės ir specialiai jai parinkau skambučio melodiją, kad žinočiau, kada nereikia atsiliepti. Ta moteris tikrai buvo ypatinga. Iki pensijos ji visą gyvenimą praleido vieno paukštyno firminėje parduotuvėje sverdama vištų šlauneles. Išėjusi į pensiją, ji ėmė kasdien bažnyčioje svarstyti…
