Raiteliai

Anądien bekimšdama pagalvėlę levandomis, prisiminiau vieną nutikimą, aprašytą senelio mėlynajame sąsiuvinyje. Karo metais kažkur netoli Zensburgo žmonės pastebėjo dangiškąjį legioną.

●

Pirmosiomis gruodžio dienomis žolę ganyklose aptraukė šerkšno valktis. Daugelis apleido savo sodybas ir iškeliavo į vakarus, pasiliko tik luošiai ir perkarę šunys, ir dar kažkieno pamestas vaikas, vos neprigėręs eketėje.

Buvo šaltos dienos.

●

Brėško vangiai. Miške tarp sidabriškų ūkanų slankiojo pavieniai žabų rinkėjų šešėliai.

Berniūkštis pasilypėjo ant kalvos ir, pridėjęs prie kaktos delną, įsistebeilijo į šviesos ruožą rytuose. Pro debesis blyškiai spingsojo maži taškeliai, it skatikai šulinio dugne.

Giliai tankmėje kažkas šūktelėjo.

●

Jie išniro iš už horizonto, lyg skruzdėlės ant šerkšno nubalintos lygumos. Vieni tvirtino matę dvylika, kiti – bent dvigubai tiek.

Kaip viskas buvo iš tikrųjų, regėjo tik berniūkštis šermukšnyje.

●

Per lauką šuoliavo pulkas raitelių ant širmų žirgų. Apsivilkę buvo neprastai, o jojo vienplaukiai, visi pražilę.

Vaikas medyje gal būtų palaikęs juos sparnuotaisiais husarais, jei kada būtų girdėjęs apie tokius. Jis atkreipė dėmesį į puikų, balandiškai melsvą plunksnų atspalvį.

Žmonės paskui labai stebėjosi, nes tas laukas buvo užminuotas.

●

Mėlynajame sąsiuvinyje rašoma:

„Vieną kartą atjojo per laukus kareivių daug, užsidėję balnų vietoje pagalves, kiekvieną kartą, kai arkliai žengė, plunksnos kilo į viršų; visi plunksnuoti, ir arkliai, ir jų kupros, iš kur ir į kur jojo, nežinia.“

Nusišypsojau kimšdama pagalvėlę kvepiančiu šienu.