Michelio Houellebecqo „Žemėlapis ir teritorija“, arba Kur dėti kablelį?

Michel Houellebecq. Žemėlapis ir teritorija. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K.: Kitos knygos, 2013. 321 p.

Mėgti negalima nemėgti – banali, tačiau puikiai skaitytojų ir kritikų požiūrį į šiuolaikinį prancūzakalbį rašytoją Michelį Houellebecqą atspindinti frazė. Savaime suprantama, visuotinai mėgstamų autorių – na, bent jau iki jų mirties – pasitaiko retai, o aršios diskusijos dažniausiai link vieningos nuomonės taip ir nenuveda. Nuveda jos link knygų: nors jo stilius kasdieniškas, „neliteratūriškas“ ir dėl to kritikuojamas, Houellebecqas visgi yra populiarus. Milžiniškoje Prancūzijos leidybos jūroje, į kurią kiekvienais metais išplaukia apie tūkstantį naujų romanų, nepasimesti, o juo labiau susigaudyti – sunku. Kaip švyturiai veikia pagrindinės prancūzakalbės literatūros premijos. Viena iš jų, Goncourt’ų, 2010 metais ir buvo apdovanotas penktasis autoriaus romanas „Žemėlapis ir teritorija“. „Kitų knygų“ leidyklos dėka ir lietuvių publika sulaukė šio ganėtinai gausiai verčiamo – lietuviškai galime paskaityti net keturis romanus iš penkių – autoriaus perliuko.

Mirti negalima gyventi. Šioje knygoje, kaip ir didžiojoje daugumoje Houellebecqo kūrybos, jaučiama egzistencinė vienatvė, paskutinį tango su veikėjais šoka mirtis. Džedas Martenas – vienišius menininkas, nerandantis ryšio su aplinkiniais žmonėmis, bet puikiai jaučiantis ir savo menu perteikiantis daiktinio pasaulio esmę. Bene vienintelis jį gyvenime sudominęs žmogus – Michelis Houellebecqas. Į romano siužetą save kaip veikėją autorius įrašo drąsiai: jis ne tik kalba, ne tik gyvena, bet ir yra žiauriai nužudomas. Houellebecqo mirties aplinkybių tyrimas paverčia dalį romano taip prancūzų mėgstamu detektyviniu romanu. Autoriaus mirtis, žinoma, nė vienam literatūra besidominčiam skaitytojui nėra naujiena, bet ji dažniausiai suprantama visai kita prasme. Įdomiausia, kad į šio romano autorystės problemą galima pažvelgti iš dar vienos pusės: vos jam pasirodžius, pastebėta, jog kelios romano vietos pasiskolintos iš prancūziškos internetinės enciklopedijos Vikipedija. Houellebecqo kritikai džiūgavo: pasirodo, ne tik prastai rašo, bet ir ne pats. Tačiau tai nesumenkino nei komercinės, nei literatūrinės romano sėkmės.

Versti negalima neversti. Jau nuo pirmųjų lietuviško leidimo puslapių, kuriuose randame Dainiaus Gintalo pavardę, kyla klausimas: ar poetas gali išversti stipriai enciklopedija alsuojančią knygą? Ją užvertus peršasi atsakymas: taip, gali. Iš naujo atsivertus kyla dar vienas klausimas: ar poetas gali gerai išversti tokią knygą? Pasikeitė tik klausimas, ne atsakymas. Ar būtų galima išversti geriau? Žinoma, tačiau riba tarp gero ir blogo vertimų akmeny neiškalta, tad verta apžvelgti kai kuriuos vertėjo šūkius ir iššūkius, sėkmes ir nesėkmes.

Knygos viršelis leidžia suprasti, kad ją parašė Michel Houellebecq. Paliekant originalius autoriaus vardą ir pavardę išsaugomas autentiškumas, prie to jau esame pripratę. Tačiau ką daryti, kai tuo pačiu vardu pavadinamas ir veikėjas? Veikėjų vardai grožinėje literatūroje paprastai transkribuojami, tai bandyta daryti ir čia. Pasirinktas variantas – Mišelis Huelbekas. Vardas didesnių problemų nesukelia, Mišelių ne vienas ir ne du jau pažįstami (jei ne asmeniškai, tai bent literatūriškai). O su Houellebecqais susiduriame kur kas rečiau. Ir ne visi turbūt žinome, kad raidę h prancūzai rašo su mielu noru, bet tarti ją atsisako griežtai. Problema akivaizdi: kodėl Henry tampa Anri, o Houellebecqas nepavirsta Uelbeku? Dažnai sakoma, kad verstinę knygą rašo du – autorius ir vertėjas – ir dažnai pamirštamas trečias – redaktorius. Kuo jis svarbus šioje situacijoje? Ogi tuo, kad tikrai dalyvavo diskusijoje su vertėju (nemanau, kad (H)Uelbeko klausimas neiškilo). Kuris iš jų nugalėjo, tegu lieka paslėpta tarp knygos lapų, tačiau kad ir kuris tai būtų padaręs, pasirinko neteisingai – jeigu jau transkribuoji, transkribuoji nuo pradžios iki galo, o ne vien tai, kas atrodo priimtina. Jei buvo nuogąstauta, kad skaitytojas nesupras, jog čia – autoriaus pavardė, buvo galima pridėti vertėjo ar redaktoriaus komentarą. Vientisumo pritrūksta ir verčiant originale esančius angliškus žodžius bei posakius: kažkodėl dress code (p. 180) ar open space (p. 167) ir vertime paliekama originalo kalba, o žodis bear, vartojamas apibūdinti vienai iš homoseksualų grupių, išverstas žodžiu „meškinas“ (p. 48). Gal baimintasi, kad skaitytojai nesupras žodžio bear? Rezultatas pasiekiamas visai priešingas: palikus anglišką žodį būtų aiškiau, kad kalbama apie tam tikrą grupę, kažką neįprasto, o ne apie stambaus sudėjimo vyrą.

Nors knygoje gausu menininkų ir garsenybių vardų, vertėjo pastabos saikingos, informatyvios, jų kiekviename puslapyje nerandame. Kita vertus, kur ne kur pritrūksta realijų, pavyzdžiui, Prancūzijos mokyklų sistemos, išmanymo. Prancūzai klases skaičiuoja visai kitaip nei lietuviai, jų klasės numeriais iki šešių pradedamos skaičiuoti iš kito galo ir tik nuo penktos klasės. Painu, matyt, todėl ir vertėjas p. 35 sixième, prancūzų penktos klasės atitikmenį, išvertė kaip „šeštą klasę“. Nuokrypis nuo tiesos ne toks jau žymus, tačiau kitame sakinyje – „pirmosiose klasėse du mokiniai dalijosi vienu kambariu, o pradedant trečiąja kiekvienas mokinys galėjo gyventi atskiroje patalpoje“. Lietuviškas vertimas leidžia suprasti, kad mokinys dvejus metus pagyvena su kažkuo, o vėliau gauna atskirą kambarį. O prancūzams troisième yra mūsų aštuntos klasės atitikmuo. Klaida lyg ir nekeičia kūrinio esmės – koks skirtumas, kambarį gaus trečioje ar aštuntoje klasėje? Tačiau vėliau kalbama būtent apie Džedo paauglystės metus ir jo vienišumą, kurį šis, atrodytų, nežymus faktas paryškina.

Vertėjas labai išradingai ieško atitikmenų prancūziškiems įmonių pavadinimams: santechnikų firma Plomberie en général tampa „Santechnikos meistrais“ (p. 9), o Simplement plombiers įvardijami kaip „Šaunieji santechnikai“ (p. 10). Šie du pavyzdžiai puikiai parodo du dalykus: kad pasitelkus fantaziją galima labai subtiliai kitais žodžiais perteikti originalo prasmę ir kad pasitelkus fantaziją galima ir persistengti. Kad ir iš kurios pusės žiūrėsi, nei žodis simplement, nei Houellebecqo stilius neleidžia vartoti žodžio „šaunieji“. Taip pat keistai skamba ir žodis „vyrutis“ (p. 30), turintis aiškią konotaciją, vartojamas verčiant asmeninį įvardį il. Tekste kiek monotoniškai pasakojama apie maisto ruošą ir kasdienius darbus, o štai iš kažkur išlenda vyrutis. Suprantama, nuolat kaitalioti „Džedas“ ir „jis“ nėra stilistiškai patogu, tačiau, kalbant apie tėvo ir sūnaus santykį, buvo galima pavartoti būtent pastarąjį daiktavardį. Na, bet kiekvienam pasitaiko prašauti pro šalį, svarbiausia, kad pavyksta ir pataikyti… Teksto stilius verčiant neturėjo kelti labai didelių problemų – nežaidžiama dialektais, nekalbama itin netaisyklingai, sakiniai ne begaliniai, naujadarų taip pat negausu, tačiau vietų pasireikšti vertėjo talentui visgi atsirado. Vienas iš pavyzdžių: vivre dans une parenthèse paisible – „visą savaitę gyveno romiame atotrūky“ (p. 44). Vietoj gyvenimo „skliaustuose“ pasirenkamas ir suvietinamas vienas iš jų požymių – atitrūkimas. Lietuviškas sakinys išlieka toks pats grakštus kaip ir prancūziškasis. Būtina paminėti ir tai, kad nesislepiama nuo keiksmažodžių bei gyva kalba verčiamas žargonas: s’exploser la tête, se déchirer grave – „nusirauti galvą“, „visiškai atsijungti“ (p. 73). Vertėjo dėka tekstas nesustabarėja ir nepraranda galios.

Kai kurių vertėjo „atrastų“ žodžių nepavadinsi kitaip nei lobiais: anglicizmu kvepiantis avoir un peu un look keičiamas žodžiu „panėšėti“ (p. 48), elle avait un peu tiqué – „mergina suruko“ (p. 51). Nekasdieniai žodžiai, variantinės jų formos patraukia dėmesį, tačiau nesuteikia tekstui nereikalingų prasmių, nes pavartoti ten, kur pats tekstas reikalauja dėmesio. Kita vertus, kai kur dėmesys atkreipiamas ten, kur to daryti nereikėtų. Nemaloniai akį rėžia vienas šalia kito esantys bendrašakniai žodžiai: „visi ryšiai visiškai nutrūko“ (p. 45), „senasis senelių namas“ (p. 299). Net neabejoju, kad ne viena moteris nusipurtytų perskaičiusi sakinį vous êtes avec une des cinq plus belles femmes de Paris, išverstą kaip „turit vieną iš penkių pačių gražiausių Paryžiaus moterų“ – net jei šiuo pakeitimu buvo norima parodyti Džedo nesugebėjimą būti su kitais žmonėmis ir vartotojiškumą, besiskverbiantį į žmogiškuosius santykius, lietuviškame variante šis vienas žodis parodo moterį labiau priklausomą nuo vyro, nei tai išreikšta originale.

Taip pat galima rasti ir vietų, kurias vertėjas suprato klaidingai, pavyzdžiui: Džedas mąsto apie prieš kelerius metus jo šildytuvą taisiusį santechniką ir užduoda klausimą: mais celui-ci était-il encore en activité? Vėliau iškart prisimenami santechniko planai išvykti iš Prancūzijos, tačiau į lietuvių kalbą klausimas verčiamas, lyg būtų kalbama apie šildytuvą: „[...] bet gal tasai aparatas tebeveikia?“ (p. 21) Logika dingsta, juo labiau kad veikėjas prieš tai pamini veikiantį aparatą. P. 81, greičiausiai dėl skirtingos lietuvių ir prancūzų tiesioginės kalbos skyrybos, vertėjas nesuprato, kas kalba, ir Džedas netikėtai prabilo už kitą veikėją. Yra žodžių, išverstų neatsižvelgus į kontekstą: verčiant žodį la bûche, kurio pirmoji reikšmė yra „pliauska“, o antroji – „kalėdinis pyragas“, ant Kalėdų stalo visgi lieka gulėti pliauska (p. 15).

Peikti negalima pagirti. Nepaisant vienokių ar kitokių netikslumų, galiausiai burnoje lieka ne pliauskos, o pyrago skonis. Netgi versdamas ganėtinai „sausą“ tekstą, Dainius Gintalas, kaip tikras poetas, sugeba pradžiuginti žodžių žaismu ir savo vietą atrandančiais rimais: Et qu’est-ce qui va se passer? – Ça va tomber – „Ir kas gi dabar bus? – Grius dangus“ (p. 62). Taigi jau reikėtų padėti kablelį, ar ne? Šį kartą to nedarysime. Akivaizdu, kad galima ir peikti, ir girti, tačiau svarbiausia, jog „Žemėlapis ir teritorija“, išverstas į lietuvių kalbą, nepraranda tikslumo, raiškumo ir, svarbiausia, prasmės.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija