Literatūra
Nepražūti keliaujant autostopu
Jelenkas man neatrodo pasitikėjimo vertas asmuo. (Cinikai pasakytų, kad asmeniu su tokiu vardu apskritai niekas netiki.) Iš veido – grynas nusikaltėlis. Liesas ir ilgaplaukis. Tokių pūslėtų rankų dar gyvenime nebuvau mačiusi. Mirštu iš baimės, bet vis tiek sėdžiu jo mašinoje, į kurią pati įlipau. „Laimei, važiavau pro šalį“, – sako jis.
Keli melodramos puslapiai
Iš atsiminimų romano
Išgirdusi mane kosint, pasakė: „Aš jus pavaišinsiu arbata su kahoru. Tai malšina nuovargį, nedidelius negalavimus, sušildo… ir skanu.“ Receptas, kuriuo naudojuos ir šiandien, paprastas: į stiprios karštos ir saldžios arbatos stiklinę įpilama trečdalis stiklinės kahoro.
Eilės
Miniatiūros
Vaikai yra kažkas, ko nepaaiškinsi nei žodžiais, nei gestais. Jie gyvena lyg ir mūsų, suaugusiųjų bei peraugusiųjų, pasaulyje, bet viską mato kitaip, kitaip ir vertina. Jie nežinia iš kur žino, kas yra norma, fiksuoja nukrypimus nuo jos ir drąsiai skelbia.
Eilės
Veronikos drobulės
– Vienas didžiųjų fotografijos akto dėsnių teigia, – toliau porino Veronika, – kad svarbiausias yra veidas. Kiek nuotraukų, iš kurių tikėtumeis tobulybės ir kurios būtų galėjusios ar privalėjusios tokios būti, gadina netinkamas ar prie kūno visai nederantis veidas! Liusjenas Klergas – mes visi Arlyje daugiau mažiau jo svečiai – problemą išsprendė nupjaudamas savo aktams galvą.
Vardas
Prisimenant Achmatovą…
Baigiame spausdinti praėjusiame numeryje pradėtas Solomono Volkovo ir Josifo Brodskio pokalbio ištraukas. – 1910 metais Paryžiuje jaunoji Achmatova susipažino su Amedeo Modigliani. Ji – tik pradedančioji poetė, jis – jau brandus dailininkas. Skaitant Achmatovos atsiminimus apie jųdviejų romaną aiškėja, jog suvokimas, ką darė Modigliani, atėjo kur kas vėliau. – Žinote, gali būti. Tačiau juk mylint taip ir turėtų…
