Literatūra
Nemuno, Dauguvos žemėje kala geneliai…
Latvių poetė, prozininkė, vertėja Daina Avuotinia lapkritį savo 90-ąjį gimtadienį pasitiko su itin svariu kūrybiniu įnašu į nacionalinę literatūrą: 9 poezijos rinkiniai, 12 romanų, per 30 lietuvių rašytojų knygų vertimų, literatūrinių portretų ir atsiminimų knyga „Artimieji“, lyriniai apmąstymai apie Lietuvą „Vakaro pašnekesiai“ ir t. t. Knygoje „Artimieji“ (1985) D. Avuotinia klausia: kodėl aš verčiu? Anot jos, šis darbas atimąs daug laiko,…
Vabalėlio monospektaklis Viešpačiui
Pakšt. Pakšt. Pakšt. Ryškiai geltoni klevų lapai bučiuoja pilkas šaligatvio plyteles. Krinta tankiai, lyg skubėdami atlikti bučinių sutartinę, kol jų muzikos vėl neužgožė čigoniški šokančio fontano ritmai. Kai staiga trinktelėjo, varnos pakilo iš medžių, o aš susigūžiau. Čigoniškai grojantis šokantis fontanas apmirusiame, rūke paskendusiame krintančių lapų mieste be praeivių – makabriškas vaizdas Vėlinių išvakarėse. Ten, kur anksčiau buvo Nemunas, –…
Apsvaigimo pradžiamokslis
Pirmasis vieno žinomiausių poetų, eseisto, vertėjo Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“ sulaukė nemažai dėmesio – romano ištrauka spausdinta „Nemune“, taip pat fragmentas, išverstas į anglų kalbą…
Paskutinė iš Slucko kunigaikščių
Garsūs Vilniaus spaustuvininkai ir leidėjai Adomas ir Juozapas Zavadskiai 1841 metais savo lėšomis išleido Juozapo Ignoto Kraševskio istorinį romaną „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ (Ostatnia z książąt słuckich). Knyga iki šiol nebuvo perleista jokia kalba, skaitytojams buvo beveik nepasiekiama, tad leidykla „Briedis“ netrukus išleis ją išverstą į lietuvių kalbą. Knygos veiksmas, paremtas tikrais istoriniais faktais, vyksta 1599–1600 metais Vilniuje, kur įsiplieskia…
Iscariote
Ruduo
Šiuos skirtingų tautų ir kartų poetų eilėraščius jungia vienintelė tema – ruduo ir jo potemės – graudulio šešėlis, įdėmus žvilgsnis į pasaulį, kaita ir virsmai, laikinumo grožis, liūdesys, rimtis, mirtis, susimąstymas, vienatvė ir tyki viltis…
Vaikis Meteoras skerdykloj
tuo metu likimas man ir vėl buvo atsukęs užpakalį, maža to, nuo besaikio vyno maukimo jaučiausi gerokai sudirgęs. veizolai paklaikę, savijauta šūdina. atrodžiau pernelyg nusivalkiojęs, kad pajėgčiau susirast kokią nors labiau sau įprastą trumpalaikę gyvenimo priebėgą, – tarkim, daugmaž ramų prekių išvežiotojo ar kroviko darbiūkštį, – todėl neliko nieko kita, kaip tik keliaut į mėsos perdirbimo įmonę. atėjęs pasukau tiesiai…
Lyg topolių baltais pūkais…
Irina Genrichovna Senkevič mums – mano tėvams ir man, dar visai mažai, – buvo pažįstama nuo karo metų. Ji su motina ir vyru architektu Andrejumi Bezmenovu, kaip ir mūsų šeima, buvo evakuoti į Permę, prie Uralo kalnų…
Skynimų žmonės
Atvykėliai, marga minia iš visų pasviečio kampų, užplūdo neliestą girią. Retino, išvalė aikšteles, aitrūs dūmai vyniojosi viršum medžių dieną ir naktį. Artinosi šalti orai – visi paskubomis rinkosi prieglobstį: bevardžių upelių santakoje ar ant sausos kalvelės tarp pušų rentėsi neišvaizdžius būstus, kamšė sienojus samanomis. Atsirado koplyčia, vėliau – geležinkelis. Jis šliuožė kaip metalinė gyvatė tarp išlakių medžių, šnypšdamas ir kosėdamas.…
Miego pamainos
Nemaniau, kad rytas, pasitikęs gaiviu rudenišku oru, netikėtai palydės ir krauju, pasruvusiu beveik pasakų namelio Druskininkuose prieangyje…
