Nepražūti keliaujant autostopu

Šios bosnių rašytojos kūrybos – eilėraščių – „Šiaurės Atėnuose“ jau buvo publikuota 2012 m. vasario 17 d.

 

„Ji nebuvo išprotėjusi. Be reikalo ją į beprotnamį buvo įgrūdę. Jos sẽniai. Oi, jie tokie pagerinti buvo!“ Mane gąsdina žmonės, kurie mano, kad be reikalo gydėsi psichiatrinėje. Filmuose tokie dažniausiai būna didžiausi pamišėliai. (Aš turiu planą: jei mane kada nors uždarys į psichiatrinę, pripažinsiu, kad ESU išprotėjusi, ir apsimesdama, jog geriu tabletes, ramiai lauksiu, kol mane paleis.)

Jelenkas man neatrodo pasitikėjimo vertas asmuo. (Cinikai pasakytų, kad asmeniu su tokiu vardu apskritai niekas netiki.) Iš veido – grynas nusikaltėlis. Liesas ir ilgaplaukis. Tokių pūslėtų rankų dar gyvenime nebuvau mačiusi. Mirštu iš baimės, bet vis tiek sėdžiu jo mašinoje, į kurią pati įlipau. „Laimei, važiavau pro šalį“, – sako jis. Nesu tokia įsitikinusi, bet pritariamai linkčioju galvą.

Kitas autobusas paprasčiausiai neatvažiavo. „Kalnakasiai ir vėl užblokavo eismą.“ „Vairuotojai ir vėl streikuoja dėl to, kad nebegauna pietų.“ „Moterys gatvėje reikalauja savo teisių.“ Stumdama laiką ir tramdydama nusivylimą, bandžiau rasti paaiškinimą, kodėl visą naktį stoviu prie uždaryto motelio, laukdama autobuso, kuris net nesiruošė atvažiuoti.

Man sakė, kad už valandos dviejų, vėliausiai trijų atvažiuos kitas. Galiu atgauti jėgas motelyje anoje gatvės pusėje: ten turi geros degtinės – taip man aiškino autobuso vairuotojas, liepdamas išlipti, nes, dėl Dievo, autobuse taip sausakimša, kad visi susispaudę kaip silkės. Naiviai klausiau, kaip nepastebėjo, kad autobusas toks pilnas, prieš keturis šimtus kilometrų, kai išvažiavome ir kai susimokėjau už bilietą. Man atsakė, kad nesijaudinčiau, nes jo kolega atvažiuos po kokios valandos. Kadangi autobusas buvo prigrūstas kontrabandinio kumpio ir cigarečių, kiti keleiviai mandagiai manęs prašė: „Išlipk, moteriške, kad pasieniečiai mūsų be reikalo neterorizuotų. Taigi niekur neskubi, koks tau skirtumas, po valandos ar dviejų atvažiuosi. O mums mėsa sušvinks.“

Buvo kokia šešta ryto, kai pasienio zonoje sustojo senutėlis mersedesas, visas spalvotas (!). Vairuotojas man pasirodė kažkur matytas. (Ar tik nevaidino Džeko Skerdiko? Bandau prisiminti.) Kadangi tai vienintelis automobilis, kurį pamačiau važiuojantį keliu per pastarąsias 35 minutes, mano nykštys pakilo į orą pats, automatiškai, besivadovaudamas sustirusiu protu. Aš nekeliauju autostopu. NIEKADA. Nei prie jūros. Nei nuo Pločės iki Makarskos. Ką ir kalbėti apie naktį!

Jis sustojo. Įmetu krepšius ir įšoku. Viduje (palyginti su užuovėja tarp uždaryto motelio ir pasienio posto) dieviškai šilta.

Iš kolonėlių kažkoks vokiečių pankas staugia taip, lyg būtų netyčia nupylęs savo mylimąją. „Suknistas autobusas neatvažiavo.“ Tokia leksika nustebina mane pačią. Bet šią akimirką įprasti žodžiai man atrodo niekam tikę.

„Laimei, važiavau pro šalį“, – smagiai atsako jis.

Toks liesas gali būti tik buvęs narkomanas. Ilgi plaukai, jei juos kada išsiplautų, būtų šviesūs. Pagaunu save spoksančią ir nusuku žvilgsnį.

120 kilometrų per valandą greičiu tolstu nuo savo ankstesnio gyvenimo. Nuo nutrintos redakcijos, pavargusių fotografų, išdidžių žurnalistų. Ir redaktoriaus, kuris skiriasi jau septintus metus. Nes aš esu ta antroji jo sielos pusė, Dievo valia atskirai klajojanti po pasaulį. Nes žmona su juo elgiasi kaip su vaiku. Nes mūsų santykiai nėra tik sekso rutina.

Ant priekinio veidrodėlio kabo didelis medinis kryžius, vaikiškų lipdukų formato Mergelės Marijos portretas ir kažkoks pseudoafrikietiškas suvenyras, nereiškiantis nieko ypatinga. Prikabintos plunksnos atmosferą paverčia šiek tiek vaiduokliška.

Lyg neįtardamas mano paranojos, Jelenkas plepa apie namą, kurį stato prie Šibeniko. Iš Frankfurto jis parvežė kelis daiktus, o dabar važiuoja atgal tuščia bagažine. Jo atostogos pasibaigė, ir pirmadienį reikia į darbą. Važiuodamas pajūriu, prie Knino, irgi pavežė kažkokią moterį, kuri pavėlavo į autobusą. Taip jam lengviau važiuoti, nepradeda snūduriuoti, kai su kuo nors kalbasi.

Kaip kolegos iš juodosios kronikos pavadintų straipsnį apie mano žūtį? Tikriausiai „Nykštys nuvedė į nebūtį“ arba „Išprievartauta ir / arba sudeginta“, arba „Policija gūžčioja pečiais“. Arba tiesiog „Mirtinas autostopas“?

Jis vis dar kalba. Žinau, bando pasirodyti simpatiškas. Laukia, kol mano dėmesys priblės. Negaliu užmigti – kartoju naują mantrą. Negaliu užmigti. Negaliu užmerkti akių, kurios pačios limpa. O gal galėčiau – vieną trumpą akimirką. Įdėmiai klausyčiau ir atmerkčiau akis, jei pajusčiau, kad jis pasijudino.

Vos spėjus nuryti pirmą gurkšnį limonado pliaže ir apsikeisti žvilgsniais su įdegusiu italu, automobilis sustojo. Įprasta apžiūra. Slovėnijos policija.

Kartu su daiktais mus stumia kažkokio aparato link. Kol vilkšunis mane kruopščiai uostinėja ieškodamas narkotikų, Jelenkas man ramiai šnibžda: „Aš neturiu nieko. O tu?“

Tik tada suvokiu: Dieve, kokia aš idiotė. Kokia žmogžudystė, koks prievartavimas, jis narkotikus paslėpė MANO krepšiuose. Jau girdžiu, kaip dramatiškai suspragsi antrankiai. Ar čia baigiasi mano karjera, jaunystė ir gyvenimas? Ar po kokios dienos kitos mano mama skaitys, kaip „po koldūnais kuprinėje rastas kilogramas heroino!“ (Ar bent jau žolės?)

Trys pakeliai cigarečių, kurias nelegaliai vežuosi savo reikmėms, man atrodo visiškas menkniekis, o bandymas jas paslėpti sausainių dėžutėje – juokingas. Siaubingai spaudžia į tualetą. Atrodo, kad stovime čia ištisus metus.

Po 17 minučių kratos mums grąžina pasus ir šypsodamiesi linki gero kelio. Vos sulaikau palengvėjimo ašaras.

„Gerai, kad mūsų ilgai nepurtė.“

Neturiu jėgų jam atsakyti net tam, kad palaikytume pokalbį.

„Kažkada mane dėl peilio užtampė, o dabar į jį net nepažiūrėjo. Tikriausiai ieško tik narkotikų ir sprogmenų.“

„Peilio?“ – smalsiai paklausiu.

„Na taip, turiu tokį medžioklinį peilį, atseit medžioklinį, bet atrodo pavojingai (nusišypso), dėl to manęs visada klausinėja…“

„Žinoma, žmogus praktiniais sumetimais turi turėti automobilyje peilį“, – sakau. Kišenėje suspaudžiu savo šveicarišką peiliuką. Blogiausiu atveju galiu bandyti gintis dilde, žirklutėmis, 4 cm ilgio peiliuku, miniatiūriniu pincetu ar dantų krapštuku…

Kurį laiką važiuojame tylėdami. Klausomės „jo mėgstamo disko“. Nedrįstu pertraukti psichodelinės aistros, kuria kartais pratrūksta vokalistas. Pervargusi nuo šalčio, baimės ir muzikos, vėl grimztu į miegą.

Kavos kvapas (kaip kokioj reklamoj) mane pažadina po kelių valandų. Diena. Stovime prie kažkokios kavinės, į kurią įsukama tik dėl tualeto. Daiktadėžėje (kodėl iš viso ta vieta automobilyje taip vadinama? Nepažįstu nieko, kas ten laikytų ką nors svarbaus. Tik kasetes, prezervatyvus, servetėles. Išvis nepažįstu žmonių, kurie vartotų žodį „daiktadėžė“) yra popierinis kavos puodelis, o šalia jo, ant popierinės servetėlės, – vyšnių pyrago gabalėlis. Pasisuku į Jelenką. Jis mane stebi, apsikabinęs vairą ir galvą padėjęs ant peties. Sako, jau kurį laiką taip sėdi, laukdamas, kol pabusiu. Manyje slypinti moteris akivaizdžiai pamaloninta.

Kavą ir pyragą (labai nemoteriškai) sučiaumoju per penkias minutes, ir mes tęsiame kelionę. Jau beveik esu įsitikinusi, kad jis neketina manęs nužudyti. Atsipalaiduoju. Kalbėtis su juo stebėtinai malonu.

Pasakoja man, kaip atprato. Niekada nesileido (bijo, be to, nepraktiška alpti kas kartą įbedus adatą), vartojo tik tabletes. Tada pradėjo dirbti kalviu – kausto arklius, o jie jaučia, kad tau negerai. Tai jam padėjo. Pasirinko arklius.

Buvusiai panelei tėvai uždraudė su juo matytis, kol „nepraeis krizė“, uždarė ją į kažkokį beprotnamį, o tai ją visiškai pribaigė. Žinoma, „nebuvo pamišėlė“, pakartojo jis…

Ir tęsia pasakojimą apie tėvo mirtį. Vaikystę su „senais vatnikais“. Meilę jūrai…

Aš (pati savimi stebėdamasi) pasakoju apie savo gyvenimą. Visiškai nepažįstamam žmogui kalbu apie santykius, kurie metams bėgant išėdė mane kaip korį. Pasakoju apie bėgimą nuo pažeminimų. Apie sprendimą neberašyti laikraščiams. Ir nustoti juos skaityti. Kad atversčiau naują gyvenimo puslapį.

Vakare atvykstame į Frankfurtą. Sustojame prie mano draugų namo, jis paduoda man krepšius. Ir nuvažiuoja, kol mano draugai dar neatidarė durų. Palieka man savo telefono numerį, kad kartais paskambinčiau ir vasarą būtinai užsukčiau į Šibeniką.

Sakau, kad atvyksiu, nors žinau, kad meluoju. Nugalės mano snobizmas. Vos tik pamiršiu, koks jis mielas ir įdomus, nebenorėsiu pasimatyti su tokiu neaiškiu tipu.

●

Praėjo visa amžinybė po mano pirmos ir paskutinės kelionės autostopu. Atvykusi į Frankfurtą, papasakojau draugams, kaip „autobusas paliko mane ant ledo“, o aš „atvažiavau autostopu su tokiu vienu visai fainu vaikinu“ ir… viskas. Pamečiau numerį, kurį man buvo davęs, o Šibenikas šią vasarą man buvo visai ne pakeliui. Ilgus mėnesius apie Jelenką net nepagalvojau. Iki šio ryto.

Sėdėjau prie kompiuterio, redaguodama naują laikraščio numerį. Buvęs redaktorius po ilgos kūrybinės krizės (taip rašė padėkoje) paliko darbą ir tapo diplomatu. Išvykęs atostogų, kiekvienais metais mums siųsdavo atvirukų, kuriuos pasirašydavo kartu su žmona, nupieštus jų dukrelių. Kol bandžiau atsigaivinti patikrintu metodu: limonadas su ledukais – ventiliatorius – skersvėjis, mano dėmesį pritraukė iš pirmo žvilgsnio bereikšmis kažkokio praktikanto tekstukas. 39-erių J. K., rašė, vakar rastas negyvas šalia Karlovaco. Policija mano, kad žmogžudystės motyvas – vagystė, o nusikaltėlis – nežinomas keliautojas autostopu, kurį žuvęs J. K. paėmė pavežti „Mercedes“ markės automobiliu (valstybiniai numeriai F-BR-107).

Susigūžiau fotelyje, nepatogiai sudrėkusiame nuo prakaito, ir akimirką užmerkiau akis, bandydama sugalvoti pavadinimą.

 

adisa-basic.eu

Vertė Kristina Tamulevičiūtė