GILBONĖ

Miniatiūros

 

Ne kaip vanduo per akmenis…

 

Draugė klausia, kur tie metai bėga. Į vandenynus, atsakau. Jie gilūs, platūs, užtenka vietos viskam. Jie ir yra amžinybė, apie kurią dažnai susimąstome, nors ir nesuvokiame. O paskui juos, tuos metus, bėgame ir mes, mažyčiai žemės padarėliai, nuolat geidžiantys kažko, kas bent šiek tiek primintų karūną, nes karūna – tai galia. Patogu būti galingam. Visi tau lenkiasi. Nesvarbu, kad širdyje akmenį laiko, kurį kaipmat tau paleistų į galvą, jei nebijotų. O jei nustotum galios, tas akmuo tiesiog nukristų žemėn. Žmonėms, neturintiems galios, juk visi abejingi, tai negi vargintųsi mesti? Kas yra galia? Čia kaip pažiūrėsi. Vieniems galią įkūnija vyras, kitiems žmona, tretiems viršininkas, ketvirtiems pareigūnas, penktiems… ai, vis tiek visų neišvardysi. Aš gimiau be karūnos, todėl visada buvau tų, kurie lenkiasi, būryje. Vaikystėje galią įkūnijo vyriausioji sesuo ir mažutis kaip kiškis kaimynų šuo Stiranas. Sesuo nemylėjo manęs, aš jai buvau kliuvinys, neleidžiantis savintis Mamos, jos meilės ir jos pinigų. Stiranas buvo sargus šuo, kaimynai jį laikė pririštą prie būdos, bet kartais jis nutrūkdavo, o tada… tada laukdavo manęs, nes aš toje teritorijoje buvau mažiausia ir, aišku, silpniausia. Šiandien Stirano nebėra, bet aš jo niekada nepamiršiu, juk jis man padovanojo psichinį sutrikimą, specifinę fobiją – šunų baimę. Manau, kad ši mano fobija sunki, nes bijau visų veislių, dydžių ir spalvų šunų, labai jautriai reaguoju į šunų nuotraukas ar filmuotą medžiagą, net austrų serialo apie Reksą negaliu žiūrėti: pradedu drebėti, apima nerimas, galiu pradėti verkti. Negaliu žiūrėti pro langą, bijau, kad už jo pamatysiu pievelėje savo šunimis besidžiaugiančias moteriškes (anksčiau pievelėje moteriškės džiaugdavosi vaikais). Sesuo man galios neteko seniai, kai tik išėjau iš namų, bet aš jos niekada nepamiršiu, nes ji juk padovanojo man nevisavertiškumo kompleksą – psichologinį ėduonį, ardantį vidinę ramybę, apkartinantį santykius su kitais. Man visada atrodo, kad mane supantys žmonės įtaria mane esant trukdžiu, neleidžiančiu patirti to, ko trokšta. Jie nori, kad gyvenimas bėgtų lyriškai ir poetiškai, kaip vanduo per akmenį, bet štai pasirodau aš – ir jie sutinka save. Aš irgi save sutinku. Ir visa lyrika ir poezija baigiasi. Tai dėl to, kad tavo imunitetas nusilpęs, – sako mano alter ego. Jis nežino, kad aš neturiu jokio imuniteto. Ir iš kur jam žinoti, juk jis – kitas „aš“, ne tas pats, kuris sutiko save. Kino režisieriaus Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“ išminčius dendis estetas rašytojas, parašęs tik vieną knygą ir tapęs aukštuomenės karaliumi, sako, jog norint, kad į tave žiūrėtų rimtai, reikia pačiam į save rimtai žiūrėti. Bet kai aš sutinku save, išvystu mažą mergytę languota suknele su kišenėm Velykų margučiams dėti, o šalia seserį ir Stiraną. Tai kaip aš galiu rimtai į save žiūrėti?

O dabar stabtelkime. Kai pasaulis atsivers pro mirtininkų palatos langą, viskas lyg ir atsistos į savo vietas. Rudenėjantis peizažas, vienas kitą vaikantys visokių rūšių ir porūšių paukščiai, balandžiai, poromis nutupiantys ant palangės, lietaus ašarų pilnas dangus, draugiškai kinkuojantys viršūnėmis medžiai. Jokių karūnų. Viskas ir lyriška, ir poetiška. Ir pats sau visai rimtai atrodysi, nes būsi įminęs gyvenimo mįslę: jis yra tik toks – baigtinis, o visa kita (vėl grįžtu prie Paolo Sorrentino) – tik blablablabla. Ir vyriausioji sesuo, ir Stiranas, ir fobijos, ir kompleksai – tik blablablabla. Ir viltis į amžinybę, kurios nesuvoki, – irgi tik blablablabla. Nes neįsikinkysi žirgų į Grįžulo Ratus. Nes niekas niekada neatsakė į klausimą, ko mes čia dusinamės.

 

 

Vaikai yra kažkas

 

Vaikai yra kažkas, ko nepaaiškinsi nei žodžiais, nei gestais. Jie gyvena lyg ir mūsų, suaugusiųjų bei peraugusiųjų, pasaulyje, bet viską mato kitaip, kitaip ir vertina. Jie nežinia iš kur žino, kas yra norma, fiksuoja nukrypimus nuo jos ir drąsiai skelbia.

Atvyksti į svetimą šalį, tarkim, Ameriką. Ten tavęs laukia tėvynainiai ir trejų metų jų atžala, kuri, nors viską supranta lietuviškai, kalba tik angliškai, nes taip patogiau, nereikia liežuvio laužyti. Nacionalinis išdidumas tau šnibžda: viešėsi ilgokai, pasistenk padaryti nors vieną gerą darbą tėvynės labui svečioje šalyje, išmokyk tą mergaitę lietuviškai šnekėti. Paklūsti šnibždesiui ir tuoj pat pareiški, kad nesupranti ir nemoki angliškai. Mergaitė žiūri nepatikliai, įtaria, kad meluoji, jokios bylos iš jos pusės lietuviškai. Po trijų dienų pamato, kad tu su visais kalbi tik lietuviškai, pagalvoja, kad, ko gero, kitaip ir nemoki, ir pati prašneka šiek tiek luoša, bet vis dėlto lietuvių kalba. Iki šiol žmogus, nekalbantis angliškai, jai buvo ne norma, dabar jau įsinormino. Ir nebandyk šios naujos normos sulaužyti, neprabilk angliškai, nes ji tuoj pat pastebi: juk tu nekalbi angliškai!

Trejų metų mergaitei žmogus su uniforma yra ypatingas žmogus, ne toks kaip kiti, kostiumuoti, megztiniuoti, sijonuoti. Jis vertas ypatingos pagarbos, todėl, vos pamačiusi uniformą vilkintį žmogų, ji skuba pasisveikinti: sveikas, pareigūne! Nors tas pareigūnas yra tik prekybos centro apsaugos darbuotojas. Amerika yra tokia šalis, kur visi su visais sveikinasi, jeigu tik susitinka akys. Mergaitė suranda pareigūno akis, pakviečia susidurti su savosiomis ir šis atsako: sveika, mergaite! Jie, bent kol kas, tikrai nesirgs.

Prekybos centre daug vežimų vežimaičių. Ir prekėms, ir vaikams. Mergaitė, pamačiusi į juodaodės moters stumiamą vežimą susėdusius gal penkis juodaodžius vaikus, sušunka: beždžionės. Gerai, kad lietuviškai, nors pirštas, nukreiptas į juos, neatrodo nekaltas. Bandai nuraminti, paaiškinti, kad taip kalbėti negražu, bet ji kartoja savo: tikrai, tai beždžionės iš filmuko! Nežinai, koks tas filmukas, bet tau tas vaizdas irgi asocijuojasi su vikriai besikarstančiomis ant medžio šakų beždžionėmis, tik negali pritarti mergaitei, kuri viešai dalijasi nekorektiškomis asociacijomis. Stveri už rankos, tempi tolyn, neduok Dieve, pamatys, išgirs, supras, tada rasizmas, triukšmas, muštynės, gal net nužudymas.

O mergaitė jau beda pirštą į priešais einančią moterį: pažiūrėk, koks užkapalis (suprask, užpakalis). Sako, Amerikoje daug apkūnių žmonių, sako, kad tai – nuo greito ir pigaus maisto. Bet mergaitė gyvena Amerikoje, ji stebi jos pasaulį ir žino, kokie užpakaliai normalūs, o kokie ne. Šis, matyt, tikrai didelis, tikrai nenormalus, net Amerikos normų neatitinka. Tu ir vėl kreipiesi į Dievą, dėkoji jam, kad mergaitė kalba lietuviškai, kad užpakalio savininkė nesupranta, kas apie ją sakoma, prašai nuleisti pirštą, nes jo, beveik įbesto į tą vietą, informacija labai iškalbinga, pasibruki po pažasčia ir tempi į vaikų skyrių, gal ten jos akis patrauks ne apsauginiai, ne pirkėjai, o prekės.

Vos spėji atsikvėpti, o mergaitė jau glosto gražiai aprengto mažo manekeno be galvos kaklą.

– Mano draugą sužeidė, – sako.

Akys pilnos ašarų. Susigraudini ir tu. Nes supranti, kad mergaitė teisi, kad tikrai nenormalu kapoti galvas, net manekenams.

O visa kita? Irgi iki graudulio? Nes nuoširdu. Arba, mes pasakytume, nepolitkorektiška.

 

 

Komentarai / 4

  1. toto.

    Kas ten žino tą vadinamą amžinybę. Nėra tame žodyje žemiškos vertės nei kruopelytės, vientisas nesusipratimas. Kas man iš jo.
    O tie metai. Jie gi niekur nebėgo. Tik mes. Kampais, lankais nuo savęs, į savo aklą finišą. Tik-tak.

  2. katė.

    Niekas nieko nežino, toto. Ar laikas bėga, ar mes stumdomės – vis tiek tas pats: praradimai, praradimai, praradimai. Kaip ten filme “Šeimos albumas” sako? Maždaug taip: jei tik gimę mes sužinotume, kas mūsų laukia, neišliptume iš lovos.

  3. toto.

    Sutinku!
    Na, ir kas mums (katėms) belieka?
    - Mėgautis visais devyniais duotais gyvenimais tenkinant savo smalsumą?
    To ir linkiu :).

  4. katė.

    Ačiū, ačiū, ačiū. To ir linkiu, toto :)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.