Prisimenant Achmatovą…
Baigiame spausdinti praėjusiame numeryje pradėtas Solomono Volkovo ir Josifo Brodskio pokalbio ištraukas.
– 1910 metais Paryžiuje jaunoji Achmatova susipažino su Amedeo Modigliani. Ji – tik pradedančioji poetė, jis – jau brandus dailininkas. Skaitant Achmatovos atsiminimus apie jųdviejų romaną aiškėja, jog suvokimas, ką darė Modigliani, atėjo kur kas vėliau.
– Žinote, gali būti. Tačiau juk mylint taip ir turėtų būti. Tai kur kas geriau, kur kas natūraliau nei atvirkščiai. Achmatova atsiminimuose apie Modigliani tapybą nekalba. Tai tiesiog asmeninė dviejų žmonių santykių istorija.
– Yra toks Modigliani piešinys (tikėtina, 1911 metų), vaizduojantis Achmatovą. Anot pačios Achmatovos, tokių piešinių buvę šešiolika. Atsiminimuose apie Modigliani darbų likimą ji rašo nelabai aiškiai: „Jie pražuvo Carskoje Selo licėjuje revoliucijos pradžioje.“ Ar Ana Andrejevna pasakojo apie tai plačiau?
– Žinoma, pasakojo. Jūsų minėtame pastate buvo įsikūrę raudonarmiečiai, jie Modigliani piešinius surūkė. Iš jo darbų jie prisisuko suktinių.
[…]
– Ar jums neatrodo, kad Achmatovos gyvenime buvo palyginti nemažai svetimšalių vyrų: Modigliani, Józefas Czapskis1, Isaiah Berlinas? Kaip rusų poetei, tai gana neįprasta.
– Kokie gi jie svetimšaliai! Seras Isaiah kilęs iš Rygos (kuri, beje, šiam pasauliui dovanojo daug nuostabių žmonių). Czapskis – lenkas, slaviškos kultūros atstovas. Koks gi jis užsienietis rusų poetei? Ir apskritai santykiai su Czapskiu galėjo būti įmanomi tik būnant labai atsargiems. Juk jis, kiek žinau, dirbo generolo Anderso2 kontržvalgyboje. Ką buvo galima kalbėti apie santykius, ypač tais nuostabiais „kaitriais“ laikais? Taškente, mano manymu, kiekvieną jų žingsnį sekė visas pulkas karių. Kiek suprantu, dauguma Achmatovos ir sero Isaiah pokalbių apsiribodavo paprastučiais klausimais: kas, ką, kur, kaip? Praėjus 20 metų ji norėjo ką nors sužinoti apie Borisą Anrepą3, Arthurą Lourié4, Olgą Sudeikiną5 ir kitus jaunystės draugus. Apie visus, kurie atsidūrė Vakaruose. Per beveik 20 metų jis buvo pirmasis žmogus iš ten, ir šešerius iš tų dvidešimties pasiglemžė Antrasis pasaulinis karas.
– Seras Isaiah išspausdino atsiminimus apie susitikimus su Achmatova, vykusius 1943–1946 metais. Šie susitikimai minimi ir daugelyje Achmatovos eilėraščių. Palyginus šias dvi versijas, atrodo, kad kalbama apie du skirtingus įvykius. Pasak Achmatovos, jų susitikimas tapęs viena iš Šaltojo karo pradžios priežasčių. [...]
– Manau, kad vertindama susitikimo su seru Isaiah 1945 metais padarinius Achmatova pernelyg nenutolo nuo teisybės. [...] Kalbant apie Berlino atsiminimus, tai jie irgi be galo iškalbingi, tačiau kalbėdami angliškai negalite „laidytis emocijomis“. Nors jūs, be abejo, teisus, teigdamas, kad jis susitikimui su Achmatova neteikė tokios globalios reikšmės.
– Atsiminimuose Berlinas atkakliai teigia, kad nebuvo šnipas, kuo buvo kaltinamas Stalino. Tačiau jo raportai iš Britanijos ambasados Maskvoje, o anksčiau – ir iš Vašingtono visiškai atitinka sovietų įsivaizdavimą apie slaptojo agento veiklą.
– Sovietų, bet ne Achmatovos. Nors bendravimas su diplomatais visada pavojingas. Pati Achmatova, manau, įtarė, kokios Berlino tarnybinės pareigos. Manau, kad kiek skeptiškas jo achmatoviškos versijos vertinimas rėmėsi štai kuo: kaip Britanijos imperijos diplomatas, jis dirbo su žmonėmis, kurių valstybinė veikla nepriklauso nuo užgaidų. O štai Josifo Visarionovičiaus elgesys priklausė nuo visiškai pašalinių veiksnių.
– Tas Stalino įniršis, kai sužinojo apie Achmatovos ir Berlino susitikimą, dabar atrodo visiškai iracionalus. Achmatovos liudijimu, Stalinas plūdęsis paskutiniais žodžiais. Susidaro įspūdis, kad ji užgavo jį asmeniškai. Atrodo, kad Stalinas pavydėjo Achmatovos!
– Kodėl gi ne? Tik, manau, labiau pavydėjo ne Berlinui, o Randolphui Churchilliui – Winstono sūnui ir žurnalistui, lydėjusiam Berliną šioje kelionėje. Galbūt Stalinui atrodė, kad Randolphas privalo matytis tik su juo vieninteliu, kad Rusijoje jis pagrindinis šou dalyvis.
– Ši istorija labai primena Dumas (tėvo) romanus, kuriuose imperijos ima braškėti dėl neatsargaus karalienės žvilgsnio ar numestos pirštinės.
– Visiškai teisingai, taip ir bus. Nes kas buvo Rusija 1945 metais? Klasikinė imperija. O ir pati poeto ir caro situacija – imperinė. Šiandien visa tai pamažu keičiasi netgi Rusijoje, nors imperiniai užmojai ten vis dar stiprūs.
– Įvykių raidą Achmatova aprašė maždaug taip. Jos susitikimas su Berlinu, užsitęsęs iki ryto, įsiutino Staliną. Šis poetei atkeršijęs ypatinguoju TSKP CK nutarimu, kuris, tvirtu Anos Andrejevnos įsitikinimu, buvo parašytas paties Stalino (kaip pažymi Lidija Čiukovskaja, „iš kiekvienos pastraipos styro imperatoriaus ūsai“). Šis nutarimas, paskelbtas 1946 metais, šokiravo Vakarų intelektualus, iki tol gan palankiai žiūrėjusius į Sovietų Sąjungą. Atmosfera buvo sugadinta. Prasidėjo Šaltasis karas. Sutinkate su tokia įvykių interpretacija?
– Labai panašu, tačiau nemanau, kad Šaltasis karas kilo tik dėl Achmatovos ir Berlino susitikimo. Bet kad Achmatovos ir Zoščenkos persekiojimai smarkiai apnuodijo atmosferą – dėl to neturiu jokių abejonių.
– Jau čia, Vakaruose, išsiaiškinau, kad mažų mažiausiai dėl vieno dalyko Ana Andrejevna buvo visiškai teisi: 1946 metų nutarimas pribloškė Vakarų inteligentiją it žaibas iš giedro dangaus. Visi jie norėjo draugauti su Sovietų Sąjunga, ir še tau… […]
Achmatova mėgo kartoti, jog 1946 metų nutarimui buvo pasirengusi jau vien dėl to, kad tai buvo ne pirma partinė rezoliucija jos atžvilgiu (pirmoji – dar 1935 metais). [...] Dar ji sakydavo, kad Stalinas užsigavęs dėl jos eilėraščio „Šmeižtas“, nes nepastebėjo parašymo datos (1921 metai). Eilėraštį palaikęs asmeniniu įžeidimu. Dar vienas įrodymas, kaip „asmeniškai“ Stalinas traktavo savo santykius su poetais. Jie nepateisino jo lūkesčių.
– Taip, manau, ir Mandelštamo odė jį labai nuvylė. Sakykit ką norit, tačiau aš kartoju ir primygtinai laikausi nuomonės: jo eilėraštis apie Staliną – genialus. Galbūt ši odė Josifui Visarionovičiui – nuostabiausias eilėraštis, kokį Mandelštamas yra parašęs. Manau, Stalinas suprato, kas ir kaip, suvokė, kad ne Mandelštamas yra jo bendravardis, o jis pats – Stalinas – Mandelštamo.
– Suprato, kas yra kieno amžininkas.
– Taip. Manau, Stalinas staiga tai suprato, ir būtent tai buvo Mandelštamo žūties priežastis. Josifas Visarionovičius, matyt, pajuto, kad kažkas per daug prie jo prisiartino.
[…]
– Kokie buvo Achmatovos ir Boriso Pasternako santykiai?
– Be galo artimi ir draugiški. Beje, Pasternakas du kartus siūlė Achmatovai tuoktis.
– Ir kaip Achmatova komentavo šį faktą?
– Na, visų pirma – kokios gali būti piršlybos, kai jo žmona gyva. O antra… Be viso kito, Pasternakas juk buvo žemesnis už Achmatovą. Ir jaunesnis. Taigi sumanymas neišdegė. Apskritai Achmatova, manau, niekada rimtai nežiūrėjo į romantinius jųdviejų santykius. Ji, be abejo, žinojo, kad Pasternako žmona jos baisiai neapkenčia. Achmatova labai mylėjo Pasternaką, nors, kaip jau minėjau, be galo nepalankiai žiūrėjo į jo troškimą gauti Nobelio premiją. […]
– Nadežda Mandelštam savo atsiminimuose rašo apie „fantastišką“ Achmatovos palikimą ir dėl jo kilusius kivirčus. Į jį pretendavęs tiek jos sūnus Levas Gumiliovas, tiek Puninų šeima, su kuria ji gyveno.
– Na, nežinau, kas, Nadeždos Jakovlevnos manymu, yra „fantastiškas palikimas“. Liko šiokių tokių daiktų, paveikslų. Jokių gėrybių paprasčiausiai nebuvo. Achmatova ne iš tų žmonių, kurie prikaupia turto. Visas jos labas būtų išsitekęs 16 kvadratinių metrų kambaryje, ir dar likę daug laisvos vietos. Svarbiausia, kas liko, tai jos literatūrinis archyvas, kurį pardavę Puninai uždirbo didžiulius pinigus.
– Manote, kad ginče dėl Achmatovos archyvo teisus Gumiliovas?
– Žinoma. Puninai – tai vienas šlykščiausių reiškinių, kokį yra tekę matyti gyvenime.
– Kodėl gi Achmatova buvo taip glaudžiai su jais susijusi?
– Ji gyveno su jais, dar Puninui esant gyvam. Po Punino arešto ir žūties Ana Andrejevna buvo įsitikinusi, kad jei tai ir ne jos kaltė, tai nelaimę prišaukusi būtent ji: „Nelaimę užtraukiau brangiesiems, / Ir žuvo jie vienas po kito.“ Achmatova jautė pareigą rūpintis Punino dukra Irina, o vėliau ir Nikolajaus Nikolajevičiaus anūke Anka, kuri, kaip bebūtų keista, profiliu šiek tiek panėšėjo į Aną Andrejevną, bet ne į jauną, o seną. Levas visus tuos metus praleido lageriuose. Kai jį paleido, tikėtasi, kad neilgai trukus jį reabilituos ir jiedu su Ana Andrejevna apsigyvens kartu. O kol kas ji ir toliau gyveno pas Puninus. Irina Punina buvo tuo suinteresuota, nes gyveno jie daugiausia iš Achmatovos uždarbių. Aš suprantu Achmatovą: ji taip elgėsi natūraliais praktiniais sumetimais. Reabilituotam Gumiliovui galėjo duoti didelį butą. Kitaip ko jiedu galėjo tikėtis? Irina ją kurstė: „Liaukis, Akuma, luktelk, kol Levą reabilituos.“ (Ją vadino Akuma. Šį žodį Puninas, regis, parsivežė iš Japonijos. Jis reiškia „ragana“.) Žodžiu, Achmatova paklausė Irinos ir pasakė sūnui, kad jiems kol kas geriau nesikraustyti gyventi kartu, kad reikia luktelti, kol jam duos atskirą gyvenamąjį plotą. Levas įširdo. Jis, mano manymu, nuostabus žmogus, tačiau esminis jo trūkumas, kurį jau minėjau, – įsitikinimas, kad po lagerio jam beveik viskas leistina. Štai tada jis ją aprėkė, apie tai irgi jau pasakojau. Paskutiniais Achmatovos gyvenimo metais jiedu nesimatė. Puninai, drebėdami dėl savo gerovės, nuolat stengėsi juodu sukiršinti. Tai jiems puikiai sekėsi. Achmatova labai sielojosi dėl kivirčo su sūnumi. Jai gulint ligoninėje jau po trečio infarkto, Gumiliovas nuvažiavo pas ją į Maskvą, nes juk akivaizdu, ką reiškia trečias infarktas, ar ne? Štai tada Punina pasiuntė pas jį Anią, ši perdavė jam tariamus Anos Andrejevnos žodžius (kurie iš tikrųjų nė nebuvo ištarti), esą „dabar, kai guliu ligoninėje, ištikta trečio infarkto, jis pas mane ant kelių paršliauš“. Po šių žodžių Levas nebenuėjo į ligoninę aplankyti Achmatovos. Išrašyta iš ligoninės Achmatova apsigyveno pas Ardovus6, pagyveno ten apie dvi savaites, nuvažiavo į Domodedovą7 ir numirė. Naimanas buvo ten ir perdavė paskutinius jos žodžius: „Vis dėlto man labai bloga.“ Pasakė tai, kai jai pradėjo leisti vaistus. Nuodėmė prisipažinti, bet aš kaip širdininkas atpažįstu šiuos žodžius. Būtent tokie išsprūsta, kai bloguoja širdis.
– Koks gi buvo Achmatovos archyvo likimas?
– Visą jį pasiglemžė Puninai. [...] Pardavė archyvą, padaliję į 3 dalis. Maskvoje – Centriniam valstybiniam literatūros ir meno archyvui, Leningrade – Puškino namams ir viešajai bibliotekai. Iš šių trijų vietų gavo didžiausius galimus pinigus. Žinoma, skaidyti archyvo į 3 dalis nevertėjo, tačiau jie tai padarė, ko gero, pasitarę su saugumu. Tokia mano nuomonė, taip manė ir Levas Gumiliovas. Jis, kaip žinoma, padavė Puninus į teismą, bet galiausiai pralaimėjo. Nors, mano manymu, archyvo pardavimas buvo nelegalus. Jie nebūtų galėję to padaryti be valstybės pritarimo, esant gyvam paveldėtojui. [...]
– Kaip ir Pasternako atveju, tiek Achmatovos palikimas, tiek laidotuvės virto politiniu įvykiu…
– Puninai visiškai nenorėjo rūpintis Achmatovos laidotuvėmis. Įbrukę man Anos Andrejevnos mirties liudijimą, jie pasakė: „Josifai, raskite kapines.“ Galų gale radau vietą Komarove. Reikia pasakyti, kad dėl šio įvykio daug ko prisižiūrėjau. Leningrado valdžia nenorėjo skirti vietos vienose iš miesto kapinių, Komarovo valdžia irgi buvo kategoriškai prieš. Niekas nenorėjo duoti leidimo, visi spyriojosi; prasidėjo nesibaigiančios derybos. Labai pagelbėjo architektė Zoja Tomaševskaja, pažinojusi žmones, kurie galėjo padėti: architektus ir t. t. Achmatovos kūnas jau gulėjo Šv. Nikolajaus sobore, jau buvo laikomos gedulingos mišios, o aš dar stovėjau Komarovo kapinėse, nežinodamas, ar ji bus laidojama čia ar ne. Visa tai net sunku prisiminti. Kai buvo pranešta, kad leidimas duotas, o duobkasiai gavo po jiems priklausantį butelį, tučtuojau šokome į automobilį ir nulėkėme į Leningradą. Dar suspėjome į pamaldas. Aplink buvo milicijos užkarda, o Levas blaškėsi sobore, traukydamas juostas iš paveiksluojančiųjų fotoaparatų. Vėliau vežėme Achmatovą į gedulingą minėjimą Rašytojų sąjungoje, o iš ten į Komarovą. Turiu pasakyti, girdėjau kalbų, kad štai neva Komarovas ne rusų, o suomių žemės. Visų pirma, nemanau, kad Sovietų Sąjunga kada nors grąžins Komarovą Suomijai, o antra: juk Achmatova turėjo galimybę vaikščioti šia žeme… Apskritai laidotuvės, o ir visi vėlesni įvykiai – tai visomis prasmėmis niūri istorija. Aišku, nuodėmė ginčytis su Dievo valia, bet manau, kad Achmatovą į kapus nuvarė paprastas pražiūrėjimas.
– Kieno?
– Draugų, pažįstamų. Paleista iš ligoninės Maskvoje ji buvo apgyvendinta ankštame kambarėlyje: greta virtuvė, tvankuma. Vėliau skubiai perkelta į Domodedovą. O dar, įsivaizduokite, po trečio infarkto jus užgriūva pavasaris. Tiesą sakant, nežinau. Trumpai tariant, Ana Andrejevna buvo benamė, jos pačios žodžiais tariant, be namų ir be ganytojo. Pažįstami ją vadino „karaliene bastūne“. Iš tiesų išvaizda ji kažin kuo priminė klajojančią, beglobę valdovę, ypač stodamasi sveikintis kieno nors bute. Maždaug keturiskart per metus ji keisdavo gyvenamąją vietą: Maskva, Leningradas, Komarovas, vėl Leningradas, vėl Maskva ir t. t. Nesančios šeimos tuštumą užpildydavo draugai ir pažįstami, kurie kaip įmanydami ja rūpinosi ir ją globojo. Ji buvo be galo nereikli, ir ne kartą, lankydamas ją, ypač pas Puninus, užtikdavau alkaną. Nors būtent ten, pas Puninus, ji viską „apsimokėdavo už kiekvieną minutę“. Šitoks būvis nebuvo pernelyg patogus, bet vis tiek gana laimingas, nes visi ją labai mylėjo. Ir ji daugelį mylėjo. Tai yra aplink ją nevalingai susidarydavo tam tikras laukas, į kurį nenaudėliai nepatekdavo. Ir priklausymas šiam laukui, šiam ratui nulemdavo daugelio, beveik kiekvieno jam priklausančiojo charakterį, elgesį ir požiūrį į gyvenimą. Mes visi turime tarsi kokį dvasios įdegio atspindį, kurį ji spinduliavo: jos širdies, proto, moralinės jėgos ir nepaprasto dosnumo atspindį. Ne dėl pagyrų, literatūrinio ar mūsų opusų pripažinimo pas ją eidavome. Bent jau ne visi. Eidavome dėl to, kad ji išjudindavo mūsų sielas, kad jos akivaizdoje tarsi atsižadėdavai savęs, [...] atsižadėdavai savo „kalbos“, kuria bendraudavai su realybe, dėl tos „kalbos“, kurią vartodavo ji. Žinoma, kalbėdavomės apie literatūrą, liežuvaudavome, bėgdavome degtinės, klausydavomės Mozarto ir juokdavomės iš valdžios. Bet žvelgdamas į praeitį girdžiu ir matau ne tai; mano sąmonėje iškyla viena eilutė iš „Erškėtrožė žydi“: „Tu nežinai, kad tau atleido…“ Ši eilutė ne tiek išsiskiria, kiek atsiskiria nuo konteksto, nes tai – sielos balsas, nes tas, kuris atleidžia, visada didesnis už nuoskaudą ir tą, kuris skaudina. Ši eilutė skirta žmogui, o iš tikrųjų – visam pasauliui, tai sielos atsakymas būčiai. Maždaug šito, o ne eilėdaros įgūdžių, iš jos išmokome. „Josifai, mes mokame visus rusų kalbos rimus“, – sakydavo ji. Kita vertus, eilėdara ir yra atsiskyrimas nuo konteksto. Ir mums, ją pažinojusiems, manau, be galo pasisekė – labiau, nei būtume pažinoję, sakykim, Pasternaką. Ko jau ko, bet atleisti iš jos išmokome. Galbūt turėčiau būti atsargesnis, vartodamas įvardį „mes“… Nors, pamenu, kai Arsenijus Tarkovskis atsisveikinimo kalbą prie jos kapo pradėjo: „Su Achmatovos išėjimu baigėsi…“, viduje užprotestavau: niekas nesibaigė, niekas negalėjo ir negali baigtis, kol esame mes. [...] Ne dėl to, kad prisimename jos eilėraščius ar patys juos rašome, bet dėl to, kad ji tapo mūsų pačių, mūsų sielų dalimi. Dar pridurčiau, nors ir nelabai tikiu anapusiniu pasauliu ar pomirtiniu gyvenimu, kad vis dėlto mane dažnai užvaldo jausmas, tarsi ji mus stebėtų iš šalies, iš aukščiau. Taip, kaip stebėdavo būdama gyva… Ne tiek stebi, kiek sergsti.
Vertė Evelina Berlinskaitė
1 Józefas Czapskis (1896–1993) – lenkų dailininkas, rašytojas, kovęsis vad. Anderso armijos gretose, vienas iš žymiojo lenkų kultūros žurnalo „Kultura“, leisto Prancūzijoje, steigėjų.
2 Władysławas Albertas Andersas (1892–1970) – lenkų generolas, Lenkijos ginkluotųjų pajėgų SSRS sudėtyje – Anderso armijos – vadas.
3 Borisas Anrepas (1883–1969) – rusų dailininkas, literatas, po Spalio revoliucijos emigravęs į Angliją.
4 Arthuras Lourié (tikr. Naum Lurjė, 1892–1966) – rusų kompozitorius, muzikos teoretikas ir kritikas; emigravo 1922 m.
5 Olga Glebova-Sudeikina (1885–1945) – rusų aktorė, dainininkė, viena pirmųjų Rusijos manekenių; emigravo 1924 m.
6 Ardovų šeima – tai rusų satyrikas, dramaturgas, karikatūristas Viktoras Ardovas (tikr. Zigberman, 1900–1976) ir jo žmona aktorė Nina Olševskaja (1908–1991).
7 Domodedovas – miestas Maskvos srityje.