Literatūra
Prie kavos – Julius
Savo knygoje „Kraujomaiša“ Julius parašė didžiąją žmonijos viltį – nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti.
Austinas Smithas: „Rašydamas poeziją neri į kalbos gelmes“
…amerikiečių poezijoje pastebima tendencija rašyti knygas vienijančia tema, jungiančia visus eilėraščius ir drauge kuriančia pasakojimą. Arba būna nuolatinis personažas. Prisipažinsiu, man ne itin patrauklios tokios knygos. Aš mėgstu pavienius eilėraščius.
Laiko grandinės
Pyktį nulieti
Pykčio ir atleidimo sąryšis su nuodėme? Pastarąją Richmondas apibrėžia kaip tuščią asmeninių troškimų vaikymąsi, kai iš visų jėgų, panaudojant visas žinias ir privilegijas, siekiama nieko nepaisyti, negerbti ir naikinti visus ir viską, kas kliudo gauti tai, ko norime…
Tai kelias iš kapų į deimantinę laisvę?
Išleista nauja Gintaro Patacko poezijos ir Arvydo Palevičiaus tapybos knyga „Konodontų fiesta“ iškart užminė šiokią tokią paleontologinę mįslę. Grįžimas 500 mln. metų į praeitį, kai vandenynai knibždėjo tų nedidelių nuodingų, dantytų kirmėlių? Kraupoka, ir lengva įsivaizduoti, kaip kažkur prie Palangos, besimaudant Baltijos jūroje, tave apninka pelekuotų kirminų didžiulėmis išsprogusiomis akimis, ir didelių (iki 40 cm), ir mažyčių (ne mažiau…
Dienoraščiai
Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis – tai lyg bandymas sustabdyti Laiką, kuris visus įvykius, mintis, jausmus linkęs tuoj pat palikti praeityje ir užmarštyje. Bet dienoraščio rašymo būdas gali būti labai skirtingas: vienas rašys diena iš dienos, kruopščiai įvardydamas faktus ir įvykius, o kitas – atrinkdamas tik svarbiausius…
Knygos ir knygelės
Nuo pat pradžių skaičiau įsitraukusi; ir nors autorė paaiškino savo romano sumanymą pristatymo „Paviljone“ metu, supratau, kad skaitant įdomiau nuo to atsiriboti ir tiesiog pasinerti į pasakojimo tėkmę. Moralinė programa priminė Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Medaus skonis“: istorija ir žmogaus likimas yra nulemti aukštesniųjų jėgų, ir tik etinis apsisprendimas padeda joms priešintis. Prisiminiau ir nepakankamai pastebėtą Renatos Šerelytės romaną…
