Laiko grandinės

 

•

 

Mane prie laiko

gyvenimas pririšo –

grandinė tiksi.

 

•

 

Kaip bėga laikas –

arklys vietoj kentauro

ir Šuo žvaigždyne.

 

•

 

Mitai užvaldė

gyvenimą ir mirtį –

paukščiais lekiojam.

 

•

 

Į Anapilį

jau nupėdino Geda,

bet Strazdas čiulba.

 

•

 

Nutolsta žmogus

savuoju lemties keliu –

dulka atmintis.

 

•

 

Karas praeity,

tėvo kapas nežinioj –

kur žvakę uždegt?

 

•

 

Sudie, Vienatve, –

pragaran šliaužia sliekas

su dangaus planu.

 

•

 

Užrašyk mane

į eilę tave skaityt –

atsagstyk žodžiu.

 

•

 

Uogų pievelėj

moters lūpos jau sirpsta –

bučinį skinki.

 

•

 

Žvilgsnis nuskendo

jos suknelės raudony

prie meilės kranto.

 

•

 

Ši perkūnija

paskutinė manyje –

amalas tavy.

 

•

 

Kai tu ateisi,

kabos spyna likimo –

ašarą palik.

 

•

 

Prakąstoj riekėj

vien dantų autografai

ir pusė grūdo.

 

•

 

Rugpjūčio naktį

voras rudenį mezga

iš mano sapnų.     

 

•

 

Laikas suvystė

mane lyg naujagimį

laikraščio lapu.

 

•

 

Atminties vartai

užsidaro, klausomės,

kaip skamba „Requiem“.   

 

•

 

Per metų slenksčius

žengiant Laikas aplenkia –

pėdsakai nyksta.

 

•

 

Tai ne gyvatė.

Tai pokario pamiške

kraujas rangosi.

 

•

 

Epitafijos

po kerpėm ir samanom

laukia ateities.

 

•

 

Marmuro laiptais

sutartinė pakyla

sekundos taktu.

 

•

 

Į rudų akių

gelmę giedroj paniręs

išvysti Meilę.

 

•

 

Regimoj šviesoj

prisiminimai švyti –

tavęs nematau.

 

•

 

Tu neregima

klaidžioji mano sapne

ir dingsti nakčia.

 

•

 

Kerštingos mintys

braido po žodžių pelkes

ir ieško priešų.

 

•

 

Taip užkalbėjau

mirtį, kol po liežuviu

čiulpiau tabletę.

 

•

 

Nobelio geidė.

Depresiją pagavęs

eilėm žagino.

 

•

 

Užsimerk, pajausk

šimtą metų vienatvės

ir jambu pakilk.

 

•

 

Pavogsiu mintį

iš ūkanų pakrantės –

tiltą statysiu.

 

•

 

Sapnų galerija

ryto aušroj išblėsta

pramerkus akis.

 

•

 

Krantai ištįsta,

kai likimo eldija

sūkurio aky.

 

•

 

Kai meilė nutols,

praeities rankraščiai smilks

kančios ugnyje.

 

•

 

Vakaro dažus

sapno peizažui maišiau –

bus Munko „Riksmas“.

 

•

 

Borėjau, tu lyg

mano ateities būrėjas

sklendi link meilės.

 

•

 

Žvilgsnio pasažas –

veidrody metafora

nurengė mane.

 

•

 

Atmintis karpo

šio gyvenimo vaizdus –

tik akimirkos lieka.

 

•

 

Sokratai, klausiu:

kur Asklepijo gaidys,

ar jis dar gyvas?

 

•

 

Reikėjo neto,

bet man įbruko bruto

už mano būdą.

 

•

 

Katedra švyti

ant pagoniško slėnio

kryžių iškėlus.

 

•

 

Kai kliedi valdžia,

nuo Gedimino kalno

net šlaitas slenka.

 

•

 

Varna praskrido,

visas Seimas sužiuro.

Debilo diena.

             

•

 

Aikštėje rėksniai,

parlamente šokėjai –

ir tai valstybė?

 

•

 

Nupiešė veidą

pilnatyje nupraustą –

žvilgsnis pabalo.

 

•

 

Kankinių dieną

žvelgiu į dangų – laukiu

paukščių sugrįžtant.

 

•

 

Į laiko centrą

keliauju meilės keliu,

tau šypsnį nešu.

 

•

 

Gamtos pastelėj

gegutės kukavimas

pienėm pražysta.

 

•

 

Mintis kaip strėlė

perveria žodį netikrą –

klaidą ištaiso.

 

•

 

Tarsi fakelą

gyvenimą iškėlę

nešam ant rankų.

 

•

 

Žvaigždėlapiuose

mūsų sielos klausosi

žuvėdrų klyksmo.