Knygos ir knygelės

Rasa Aškinytė. Istorija kaip upė. Romanas.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 167 p.

Nuo pat pradžių skaičiau įsitraukusi; ir nors autorė paaiškino savo romano sumanymą pristatymo „Paviljone“ metu, supratau, kad skaitant įdomiau nuo to atsiriboti ir tiesiog pasinerti į pasakojimo tėkmę. Moralinė programa priminė Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Medaus skonis“: istorija ir žmogaus likimas yra nulemti aukštesniųjų jėgų, ir tik etinis apsisprendimas padeda joms priešintis. Prisiminiau ir nepakankamai pastebėtą Renatos Šerelytės romaną „Raganos širdis“: istorinė tema jame plėtojama įmantriau, tekstas stilistiškai sudėtingesnis, nors įvykiais gal ir labiau pretenduoja į nuotykių romaną. Pastaraisiais metais lietuvių proza mėgaujasi istorinėmis temomis ir daro tai neprastai. Smagus epizodas apie nutolusios motinos paauglę dukrą: „Mergaitės tvirtino jau keletą metų neturinčios jokių reikalų su Eva, nuo tų laikų, kai Eva pradėjo vogti alkoholį iš lentynų ir sekreterų net ir trumpam užėjusi, tada prisigerdavo ir rėkdavo po langais, kad pasipjaus. Mergaičių tėvai viską patvirtino, taip, tai jie uždraudę savo dukroms eiti iš kelio“ (p. 101). Autorė moka šmaikščiai pasakoti – laimei, ji epikė, beletristė. Prozoje, deja, tai nykstantis bruožas. 

Ali Smith. Ruduo. Romanas. Iš anglų k. vertė
Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2018. 247 p.

Lietuvoje ši knyga sulaukė didelių ovacijų, bet aš ditirambų vengčiau. Akcentuojama, kad tai esąs romanas „po „Brexit“ – tarsi tas „Brexit“ prilygtų tokiai apokalipsei, kokia yra įvykusi „Tarnaitės pasakojime“. „Rudens“ apokalipsė koncentruota viso labo į biurokratizmo beprasmybę, todėl jos dramatizmas neatrodo tikras. Poetizmų miškas nuobodus, bet romanas iš esmės apie tai, koks svarbus yra intelektualinis santykis – net nukvakusios motinos vaikui. Apie panašų santykį yra rašiusi ir Undinė Radzevičiūtė knygoje „Strekaza“. Bet iš toli gražiau blizga. 

Marijus Gailius. Oro. Romanas. V.: Odilė, 2018. 432 p.

Utopija, bet ganėtinai nuobodi: kai prisiverti įveikti bent šimtą puslapių, tampa įdomiau. Esama visai gražių pasažų, tik autorius neturi ką pasakyti romano formatu. Yra vaizduotės žybsnių, išradingų dialogų, kūrybiško požiūrio, fantazijos apraiškų, neblogų sekso scenų (tai turbūt didžiausia šios knygos stiprybė), bet romano – ne, vien apimtis. Viską sugadino ambicija: gal buvo galima pradėti nuo ko nors paprastesnio, pvz., serialo scenarijaus? Be to, palikta nemažai korektūros klaidų. Autorius tam tikra prasme romantizuoja saugumiečius, bet jo veikėjų saugumo agentų kalba – kaip kaimiečių (nors gal taip ir yra, neturiu pažinčių tame burbule). Dar juokingesnė „žmonių iš ateities“ kalbos imitacija – kaip Vydūno.