Literatūra
Rudens gėrybės
Pirma prie durų atrasta dėžutė jokių keistenybių nežadėjo. Atrodė, paprasčiausias siuntinys iš didžiausio pasaulyje prekybos internetu tinklo. Ir adresas užrašytas teisingas. Tik adresatas niekam iš mūsų, tuo adresu gyvenančių, nežinomas. Arthur Hardy. Tvirtas vardas ir pavardė, pamaniau. Stipriai skamba, kai balsu sau garsiai pasakai. Nunešęs padėjau užpakalinėje verandoje ant grindų.
Trys siaubaitės pasakaitės (3)
Vieną gražią saulėtą dieną (ypač giedrų dienų papartis nemėgo) miške pasirodė mergina su tatuiruote. Papartis iš pradžių nekreipė į ją dėmesio, nes nemažai jau matė ir merginų, ir tatuiruočių. Bet jai prisiartinus sustingo – netgi vėjas nesugebėjo jo pajudinti. Merginos koją puošė paparčio lapas! Ne visai tokios žalios spalvos kaip jis pats, beeet… Paparčiui kilo įtarimas. Ji galėjo būti iš tų ieškotojų, kurių jis taip bijojo.
Bukinistės istorijos (3)
Paskutinis veidrodis
Kapitonas Hasas fon Vitgenšteinas paliko savo smogiamąją kuopą vado pavaduotojo žinioje ir išskubėjo į miesto centrą. Išsekę kuopos vyrai sugulė Bastėjos kalno papėdėje. Tiesiai. Į dešinę. Vėl į dešinę. Ir jis jau čia – prie savo buvusių namų. Hasas žinojo – namai bus tušti, tėvai prieš mėnesį išsikėlė į Vokietiją. Tušti namai, apleistumo šviesa, vienatvės kvapas… Kodėl jis visa tai norėjo dar kartą patirti? Namai? Taip, tai buvo jo namas, kurio pakrypęs stogo kraigas šliejosi prie kito kraigo, taip pat seno ir sutrešusio. Šiame name gyveno daugiau nei keturios Hanzos prekeivių šeimos, ištvėrusios visus sunkumus, ištikusius juos šioje mažoje valstiečių valstybėlėje. Jis – Hasas – pakluso Vado kvietimui ir išvyko į Vokietiją, bet tėvai pasiliko.
Vonnegutui – 100: interviu su savimi
Kasdien traukdavom į miestą ir atkasinėjom rūsius bei slėptuves, kad ištrauktume lavonus – sanitariniais tikslais. Kai į juos patekdavom – į tipinę slėptuvę, daugiausia į paprasčiausią rūsį, – atrodydavo lyg tramvajus, pilnas žmonių, kuriuos vienu metu ištiko širdies smūgis. Žmonės, tiesiog sėdintys ant kėdžių, visi negyvi. Ugnies audra yra nuostabus reiškinys.
epitafijos
Baltiškos vizijos
Šv. Tomas Akvinietis
Oazė
Kaukšt kaukšt kaukšt – kaukšėjo į šaligatvį jos aukštakulniai plonos odos aulinukai, retkarčiais susmegdami į smėlį tarp išimtų plytelių, mat šaligatvį remontavo. Iš įpročio papurtė rankinuką – patikrino, ar žlega raktai, nes artėjo prie namų. Juk galėjo raktus kur nukišti ar ne vietoje padėti, kai maitindama dvejų metų mažylį davė jam barškinant pasižaisti, kad klusniau valgytų. Zigmukas šiandien ją…
Smėlio žmogus
Visada vengdavau savo psichoterapeuto akių, nes jis pernelyg priminė Froidą. Tai man kėlė šiokį tokį nejaukumą. Maniškiui dažniausiai nuo nosies slysdavo akiniai, todėl jis laikydavo juos prirėmęs pirštu. Dar erzinančiai šniurkščiodavo ir pernelyg įdėmiai žiūrėdavo į akis. – Kada paskutinį kartą atostogavote? – jo balsas pasibeldė į mano mintis, kurias sesijos metu laikiau uždaręs. – Ne… Negaliu pasakyti, –…
