Vonnegutui – 100: interviu su savimi

 

Šiemet minimos amerikiečių rašytojo, postmodernistinės satyros klasiko, Antrojo pasaulinio karo veterano Kurto Vonneguto (1922–2007) šimtosios gimimo metinės. Didįjį pripažinimą, šlovę ir finansinę sėkmę Vonnegutui atnešė šeštasis – kvazibiografinis – romanas „Skerdykla Nr. 5, arba Vaikų kryžiaus žygis“ (1969). Teminė šios knygos ašis – 1945 m. vasario 13–15 d. Sąjungininkų įvykdytas Dresdeno miesto subombardavimas, kurį Vonnegutui, vokiečių karo belaisviui, per stebuklą pavyko išgyventi. Interviu, pirmąkart publikuoto 1977 m. 69-ajame žurnalo „The Paris Review“ numeryje, ištraukoje atkartojama nemažai „Skerdyklos Nr. 5“ „įvadinių“ skyrių minčių, motyvų ir kūrinio genezės aplinkybių (toks kartojimasis irgi savaime iškalbingas), kita vertus, išsamus makabriškų bombardavimo padarinių ir karo realijų liudijimas padeda suvokti dehumanizuojantį karo poveikį tiesioginio karo dalyvio asmenybei, ilgalaikius trauminius padarinius (kaltę, gėdą, susvetimėjimą su karo baisumų nepatyrusiais artimaisiais ir bendrapiliečiais) – temas ir potemes, nuolat atsikartojančias ir nagrinėjamas daugelyje neretai „antikariniais“ pavadinamų Vonneguto romanų.

Vonneguto autobiografinių koliažų knygoje „Verbų sekmadienis“ (Palm Sunday, 1981) šis interviu buvo perspausdintas pavadinimu „Interviu su savimi“ (Self-Interview), mat galutinį pokalbio tekstą Vonnegutas buvo sukomponavęs pats – iš keturių sakytinių interviu, imtų iš jo per dešimties metų laikotarpį.

 

 

[...]

– Ar galėtumėte papasakoti, kaip jus suėmė vokiečiai?

– Mielai. Tūnojome tokioje dauboje, gylio kaip Pirmojo pasaulinio karo tranšėjos. Aplink visur sniegas. Kažkas pasakė, kad mes tikriausiai Liuksemburge. Maistas išsibaigęs.

– Kas tie „mes“?

– Mūsų bataliono žvalgybos dalinys. Šešetas mūsų. Ir apie penkiasdešimt žmonių, su kuriais iki tol nebuvom susidūrę. Vokiečiai matė mus, nes kreipėsi per garsiakalbį. Jie sakė, kad mūsų padėtis beviltiška ir pan. Tada mes užsimovėme durtuvus. Gražu pažiūrėt minutėlę kitą.

– Kaip suprast?

– Į tą dygliakiaulę styrančiais plieniniais dygliais. Man buvo gaila tų, kurie leisis mūsų imti.

– Bet jie vis tiek leidosi?

– Ne. Vietoj kareivių jie pasiuntė 88 mm sviedinius. Sviediniai sprogo medžių viršūnėse tiesiai virš mūsų. Labai garsiai trinktelėjo tiesiai virš mūsų galvų. Mus apipylė skeveldrom. Kai ką sužeidė. Tada vokiečiai mums vėl liepė išlįsti. Mes nerėkalojome „Nė už ką!“ ar pan. Pasakėme: „Gerai“, „Ramiai ramiai“ ir pan. Kai vokiečiai pagaliau pasirodė, pamatėm, kad jie vilki baltus kamufliažinius apdarus. Mes nieko panašaus neturėjom. Buvom alyvuogių spalvos. Kad ir koks metų laikas, alyvuogiaspalviai.

– Ką sakė vokiečiai?

– Sakė, kad karas mums baigėsi, kad mums pasisekė, kad dabar galim būti tikri, jog išgyvensim karą, dėl ko jie patys anaiptol negalėjo būti tikri. Tiesą sakant, jie greičiausiai žuvo per kelias artimiausias dienas arba pateko į Pattono 3-iosios armijos nelaisvę. Tokios tokelės.

– Ar mokėjote vokiškai?

– Buvau girdėjęs tėvus daug šnekant vokiškai. Jie manęs to nemokė, nes per Pirmąjį pasaulinį Amerikoje būta gaižaus nusistatymo prieš viską, kas vokiška. Pabandžiau pasakyt kelis žodžius, kuriuos mokėjau, savo pagrobėjams, ir tie paklausė, ar aš vokiečių kilmės, atsakiau: „Taip.“ Jie norėjo sužinoti, kodėl kariauju prieš savo brolius.

– Ir jūs atsakėte?..

– Jei atvirai, man tas klausimas pasirodė netašytas ir komiškas. Tėvai mane taip skrupulingai ribojo nuo vokiškos praeities, kad anie pagrobėjai man reiškė ne ką daugiau nei kokie bolivai ar tibetiečiai.

– Kai paėmė į nelaisvę, jus išsiuntė į Dresdeną?

– Tais pačiais vagonais, kuriais atgabeno mus suėmusius kareivius, – tikriausiai tais pačiais vagonais, kuriais į naikinimo stovyklas vežė žydus, čigonus, Jehovos liudytojus ir t.  t. Transportavimo priemonė, ir tiek. Naktį mus keliskart atakavo britų bombonešiai „moskitai“. Spėju, manė, jog mes – kažkokios strateginės žaliavos. Jie pataikė į vagoną su didžiuma mūsų bataliono karininkų. Kaskart, kai sakau, jog nekenčiu karininkų, o tai nutinka dar gana dažnai, turiu sau priminti, kad beveik nė vienas man vadovavęs karininkas neišgyveno. Visa tai dėjosi apie Kalėdas.

– Galiausiai atsidūrėte Dresdene.

– Pirmiausia didžiulėje belaisvių stovykloje į pietus nuo Dresdeno. Eiliniai buvo atskirti nuo puskarininkių ir karininkų. Pagal Ženevos konvenciją, kuri yra perdėm Eduardo laikų dokumentas, eiliniai už išlaikymą privalėjo atidirbti. Visi kiti galėjo kamuotis kalėjime. Kaip eilinį, mane išsiuntė į Dresdeną.

– Kokį įspūdį jums padarė pats miestas prieš bombardavimą?

– Pirmas prašmatnus miestas, kurį teko matyti. Miestas, pilnas statulų ir zoologijos sodų, kaip Paryžiuj. Gyvenom skerdykloje, dailutėje naujutėje cementinėje kiaulidėje. Joje pastatė lovas su šiaudiniais čiužiniais, ir kiekvieną rytą lyg kokie samdiniai traukdavom darbuotis į salyklo sirupo gamyklą. Sirupas skirtas nėščiosioms. Vis kaukdavo tos prakeiktos sirenos, ir mes girdėdavom – dunkst dunkst dunkst – kaip talžo kažkurį kitą miestą. Niekad nesitikėjom, kad taip talžys mūsąjį. Mieste labai mažai priešlėktuvinių slėptuvių ir nebuvo jokios karo pramonės, tik tabako fabrikai, ligoninės, klarnetų gamyklos. Sykį užkaukė sirena, – 1945 metų vasario 13-ąją, – ir mes nusileidome per porą aukštų po žeme į didelį mėsos sandėlį. Vėsoka, aplink kabo skerdenos. Kai išlindome į viršų, miesto jau nebebuvo.

– Tame mėsos sandėlyje netrūko oro?

– Ne. Ten buvo gana didelė patalpa, o mūsų nedaug. Ataka irgi nepriminė pragaro. Dunkst. Iš pradžių jie prasinešė su sprogstamosiom bombom, o paskui išbarstė padegamuosius užtaisus. Kai prasidėjo karas, padegamosios bombos buvo gana nemažos, batų dėžės ilgio. Tuo metu, kai kliuvo Dresdenui, jos jau buvo mažut mažulytės. Tą miestą, po šimts, supleškino iki pat pamatų.

– Kas nutiko, kai išlindote į viršų?

– Mūsų sargybiniai buvo ne karininkai – seržantas, kapralas bei keturi eiliniai – ir bevadžiai. Taip pat jau ir bemiesčiai – nes dresdeniečiai, pašauti fronte ir išsiųsti namo lengvesnės tarnybos. Jie porą valandų pralaikė mus rikiuotėje. Nesumojo, ką daugiau daryti. Vaikštinėjo ir šnekėjosi tarpusavy. Galiausiai persikapanoję per griuvėsius buvom apgyvendinti priemiestyje su kažkokiais pietų afrikiečiais. Kasdien traukdavom į miestą ir atkasinėjom rūsius bei slėptuves, kad ištrauktume lavonus – sanitariniais tikslais. Kai į juos patekdavom – į tipinę slėptuvę, daugiausia į paprasčiausią rūsį, – atrodydavo lyg tramvajus, pilnas žmonių, kuriuos vienu metu ištiko širdies smūgis. Žmonės, tiesiog sėdintys ant kėdžių, visi negyvi. Ugnies audra yra nuostabus reiškinys. Jo nepasitaiko gamtoje. Ugnies audrą kursto viesulas, susidarantis jos vidury, todėl nė velnio nebėra kuo kvėpuoti. Mes traukėme negyvėlius. Juos krovė į vežimus ir gabeno į parkus, didelius atvirus miesto plotus, neužverstus griuvėsiais. Vokiečiai kūrė laidotuvių laužus ir degino kūnus, kad nedvoktų ir neplistų ligos. 130 tūkst. lavonų buvo paslėpta po žeme*. Tai buvo baisiai sudėtingos velykinių margučių ieškynės. Į darbą ėjom pro vokiečių kareivių užkardas. Civiliai nematė, kuo užsiėmėm. Po kelių dienų miestas ėmė dvokti, todėl buvo sugalvotas naujas metodas. Būtinybė yra išradimų motina. Mes iškrėsdavom slėptuvę, surinkdavom vertingus daiktus iš žmonių, nebandydami jų identifikuoti, ir perduodavom sargybiniams. Tada ateidavo kareiviai su liepsnosvaidžiu ir atsistoję tarpdury kremuodavo viduje esančius žmones. Prigriebi auksą ir papuošalus, o tada visus iki vieno paleidi pelenais.

– Koks įspūdis žmogui, svajojančiam tapti rašytoju!

– Įspūdingas vaizdas, pribloškiantis. Drauge ir tiesos akimirka, nes Amerikos civiliai ir sausumos pajėgos nežinojo, kad amerikiečių bombonešiai dalyvauja masiniuose bombardavimuose. Šitai laikyta paslaptyje kone iki pat karo pabaigos. Viena iš priežasčių, kodėl Dresdeną pavertė pelenais, ta, kad jau buvo supleškinta visa kita. Žinote: „Ką gi veiksim šįvakar?“ Visi pasirengę, Vokietija vis dar kovoja, tai ir buvo paleista šita miestų deginimo mašinerija. Tai buvo paslaptis, tas miestų pleškinimas – užvirę naktipuodžiai ir liepsnojantys vežimėliai. Būta daug tuščio ažiotažo dėl „Norden“ aviacinių taikiklių. Pamatytumėt to meto kronikų, kur rodomas bombonešio lakūnas su dviem šauliais iš abiejų pusių, laikančiais ištrauktus 45-o kalibro pistoletus. Nesąmonių nesąmonė, nes iš tikrųjų, po šimts, jie skraidė virš miestų, šimtai lėktuvų, ir bėrė bombas. Kai po karo stojau į Čikagos universitetą, vyrukas, kuris uždavinėjo man klausimus per priėmimą, buvo bombardavęs Dresdeną. Priėjęs šitą mano gyvenimo istorijos dalį jis tarstelėjo: „Na, mes tai darėm nenorom.“ Tas komentaras įstrigo į atmintį.

– Kita reakcija būtų: „Mums buvo įsakyta.“

– Jo reakcija buvo žmoniškesnė. Manau, jam atrodė, jog bombardavimas būtinas, gal taip ir buvo. Viena, ką visi sužinojo, – tai, kaip greitai galima atstatyti miestą. Inžinieriai sakė, kad Vokietijai atstatyti prireiks 500 metų. Iš tikrųjų tam užteko apie puspenkto mėnesio.

– Ar ketinote šią savo patirtį aprašyti iš karto?

– Kai Dresdeną sunaikino, neturėjau supratimo, koks viso to mastas… Ar miestas atrodė kaip Brėmenas, Hamburgas ar Koventris… Nebuvau matęs Koventrio, todėl galėjau lyginti tik su tuo, ką mačiau filmuose. Pargrįžęs namo (buvau rašytojas, nes darbavaus [studentų laikraštyje] „Cornell Sun“, tik šioj srity ir reiškiaus) galvojau parašyti ir savo karo istoriją. Visi mano draugai buvo grįžę namo; irgi patyrę nuostabių nuotykių. Nuėjau į laikraščio „The Indianapolis News“ redakciją ir pasiieškojau, ką jie yra rašę apie Dresdeną. Radau maždaug pusės colio ilgio žinutę apie tai, kad mūsų lėktuvai skrido virš Dresdeno ir du buvo prarasti. Todėl pamaniau, hm, iš tikrųjų visa tai tik pati nereikšmingiausia Antrojo pasaulinio karo detalė. Kiti turėjo kur kas daugiau apie ką rašyti. Prisimenu, pavydėjau Andy Rooney, kuris tuo metu įšoko į spaudą; nepažinojau jo, bet man atrodo, jis buvo pirmasis, po karo paskelbęs savo pasakojimą apie karą – „Skrajojantis šaulys“ (Tail Gunner). Po paraliais, aš tokių klasiškų nuotykių nepatyriau. Bet kartkartėm sutikdavau kokį europietį, įsišnekdavom apie karą ir aš pasakydavau, kad buvau Dresdene; pašnekovas apstulbdavo ir visad norėdavo sužinoti daugiau. Paskui pasirodė Davido Irvingo knyga apie Dresdeną, kurioje rašoma, jog tai buvusios didžiausios žudynės Europos istorijoje. Dieve, sakau, vis dėlto šį tą mačiau! Mėginau rašyti savo istoriją apie karą, įdomią ar neįdomią, ką nors iš to išspausti. Šį procesą šiek tiek aprašiau „Skerdyklos Nr. 5“ pradžioje; regėjausi tai kaip Johno Wayne’o ir Franko Sinatros vaidybą. Galiausiai tokia mergina vardu Mary O’Hare, su manim tarnavusio draugo žmona, pasakė: „Tada judu buvote tik vaikai. Nesąžininga apsimetinėti, kad buvote tokie vyrai kaip Wayne’as ir Sinatra, nesąžininga, nes dėl to karas ateities kartoms atrodys nieko tokio.“ Man tai buvo be galo svarbi prieiga.

– Šitai tarsi pakeitė požiūrio tašką…

– Ji išlaisvino rašyti apie tai, kokie jaunikliai iš tiesų tada buvome: 17, 18, 19, 20, 21-ų. Mes buvome geltonsnapiai, ir man, kaip karo belaisviui, regis, neteko dažnai skustis. Nepamenu, kad tai būtų kėlę bėdų.

– Dar vienas klausimas: ar išvis begalvojate apie Dresdeno bombardavimą?

– Apie tai parašiau knygą pavadinimu „Skerdykla Nr. 5“. Ji vis dar perleidžiama, ir man, kaip verslininkui, kartkartėm dėl to tenka ką nors nuveikti. Marcelis Ophulsas prašė manęs pasirodyti jo [dokumentiniame] filme „Teisingumo atmintis“. Norėjo, kad papasakočiau apie Dresdeno žiaurybes. Aš jam pasiūliau vietoj manęs pakalbinti mano bičiulį Bernardą V. O’Hare’ą, Mary vyrą, jis taip ir padarė. O’Hare’as buvo kolega bataliono žvalgas, o paskui ir karo belaisvis. Dabar jis advokatauja Pensilvanijoj.

– Kodėl nepanorote liudyti?

– Mano pavardė vokiška. Nenorėjau ginčytis su žmonėm, kuriems atrodė, kad Dresdeną reikėjo subombarduoti po šimts velnių. Viskas, ką pasakiau savo knygoje, yra tai, kad Dresdeną, patinka tai ar nepatinka, subombardavo po šimts velnių.

– Tai buvo didžiausios žudynės Europos istorijoje?

– Tai buvo sparčiausias gausybės žmonių – šimto trisdešimt penkių tūkstančių – nužudymas per kelias valandas. Žinoma, būta lėtesnių žudymo būdų.

– Mirties stovyklose.

– Taip, ilgainiui jose išžudyti milijonai. Daugelis žmonių Dresdeno žudynes laiko teisingu ir mažiausiu kerštu už tai, kas buvo išdarinėjama tose stovyklose. Galbūt ir taip. Sakau, aš niekad nesiginčiju šiuo klausimu. Beje, atkreipiu dėmesį, kad mirties bausmė buvo paskirta absoliučiai visiems, kuriems tuo metu pasitaikė būti tam neginamam mieste – kūdikiams, senukams, zoologijos sodo gyvūnams ir, be abejo, tūkstančių tūkstančiams užkietėjusių nacių, o tarp visų jų – ir mano geriausiam draugui Bernardui V. O’Hare’ui bei man. Po teisybei, O’Hare’as ir aš turėjom būti tame žuvusiųjų skaičiuje. Kuo daugiau lavonų, tuo teisingesnis kerštas.

– Franklino biblioteka, regis, rengia prabangų „Skerdyklos Nr. 5“ leidimą.

– Taip. Man užsakė parašyti naują įžangą.

– Ar kilo kokių naujų minčių?

– Parašiau, kad tik vienas žmogus visoje planetoje gavo naudos iš to antskrydžio, kuris turbūt atsiėjo dešimtis milijonų dolerių. Antskrydis nė puse sekundės nesutrumpino karo, nė kiek nesusilpnino vokiečių gynybos ar puolimo, neišlaisvino nė vieno žmogaus iš mirties stovyklos. Naudos gavo tik vienas žmogus, ne du, penki ar dešimt. Tiktai vienas.

– Ir kas gi toks?

– Aš. Už kiekvieną nužudytą žmogų aš gavau po tris dolerius. Įsivaizduokite.

[...]

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas