Šv. Tomas Akvinietis
Serbų kilmės amerikiečių poetas Charlesas Simicas (originalūs asmenvardžiai: Dušan Simić) gimė 1938 m. Belgrade ir vaikystėje išgyveno net dviejų priešiškų okupacinių kariuomenių – nacistinės Vokietijos ir SSRS – bombardavimą 1941 ir 1944 m. Po karo su motina komunistinio režimo kalintas už mėginimą išvykti iš šalies. 1953 m. jiedviem ir broliui vis dėlto pavyko emigruoti į Prancūziją, o po metų – ir į Jungtines Valstijas pas ten jau apsistojusį tėvą. Kaip Simicas rašo daugiausia karo metų ir išvietintųjų patirtį fiksuojančioje atsiminimų knygoje „Musė sriuboje“ (A Fly in the Soup, 2000), „Hitlerio, sukėlusio karus, ir Stalino, užvaldžiusio Rytų Europą, dėka mano šeima, kaip ir daugelis kitų, pamatė pasaulio už dyką“.
Mėsinė
Vėlų metą vaikštinėdamas kartais
Stabteliu prie uždarytos mėsinės.
Joje spingsi vienui viena švieselė,
Panaši į tą, kokioje kalinys rausiasi tunelį.
Ant kablio – prikyštė:
Sukrekęs kraujas virtęs žemėlapiu
Didžiulių kraujo kontinentų,
Didžiulių kraujo upių ir okeanų.
Peiliai žvilga tarytum altoriai
Tamsioje bažnyčioje,
Į kurią vedami gydyti
Luošiai ir silpnapročiai.
Švariai nugramdyta medinė kaladė
Kaulams knežinti – išdžiūvusios upės vaga,
Kur man jau gana,
Kur gilią naktį man girdis balsai.
Arbūzai
Žali budos
Ant vaisių prekystalio.
Iškandžiojam šypseną
Ir išspjaudom dantis.
Šv. Tomas Akvinietis
Visa kur palikdavau dalelę savęs,
Kaip išsiblaškėliai palieka
Pirštines ir lietsargius,
Kurių spalvos liūdnos nuo gausiai apdalijamų nesėkmių.
Miegodavau ant suoliuko parke.
Tai priminė senovės egiptiečių meną.
Negeidavau išsijudint.
Į vakarinį traukinį vilkdavau ilgą savo šešėlį.
„Kartu su lėle vaikui įteikiam mirtį“, –
Sakė moteris, skaičiusi Djuną Barnes.
Šnabždėjomės ištisą naktį. Ji buvo išmaišiusi tamsiausiąją Afriką.
Apie džiungles žinojo galybę istorijų.
Niujorke jau ieškojausi darbo.
Merkė Nojaus laikų liūtys.
Stoviniavau daugybėj didžiojo miesto tarpuvarčių.
Sykį paprašiau cigaretės frakuoto vyriškio.
Išgąstingai nužvelgęs jis žengė į lietų.
Kadangi, pasak šv. Tomo Akviniečio,
Pateikusio nenuginčijamus Dievo buvimo ir tikslo įrodymus,
„Žmogui natūralu trokšti laimės“,
Mados rajone dirbau krovėju.
Drauge su vienu juoduku nudžiovėm raudoną suknelę,
Šilkinę ir tviskančią.
Gūdžią naktį su įsiliepsnojusiu įkarščiu,
Už rankovių pastvėrę,
Nešėme ją ilga tuščia aveniu.
Nepakeliama kaitra vertė išnirt iš slėptuvių
Daugybę baisingų marmūzių.
Bibliotekos skaityklos palubėje
Vos sukos vienas vienintelis ventiliatorius.
Hermano Melville’io kelionės atstojo man pagalvį.
Skriejau vaiduoklių laivu išsipūtusiom burėm.
Žemės niekur neįžiūrėjau.
Jūra su visom savo pabaisom nevaliojo manęs atvėsinti.
Sekiau į šventąją panašią seselę; į gydytojo kabinetą
Ėjome pro žmones aprištomis akimis ir subintuotom ausim.
„Aš viduramžių filosofas tremtyje“, –
Tą vakarą paaiškinau šeimininkei.
Ir iš tiesų į save jau nebuvau panašus.
Vieną akį dengė bjaurus suskilusio akinių stiklo voratinklis.
Kine tūnodavau ištisą dieną.
Moteris ekrane vis žengė ir žengė
Per bombų sugurintą miestą. Kariškais auliniais batais.
Ilgom apnuogintom kojom. Šaltis visur ją lydėjo.
Nors atsukus man nugarą, vis tiek įsimylėdavau.
Už išėjimo durų vildavaus rasti karo meto Europą.
Čia net nesnigo! Visi sutiktieji
Dengės į manąjį panašiu likimu it karnavaline kauke.
„Aš raštininkas Bartlbis“, – pareiškiau padavėjui italui.
„Aš irgi“, – atsiliepė tas.
Ir nieko daugiau nemačiau, tik kaupinas pelenines,
Kurias skubriai tyrinėjo musės žmonių veidais.
George Copeland Ault. Sekmadienio popietė. 1925
Velniai
Tu buvai „pačiõs iracionaliausios formos
Pusiau romantiško anarchizmo auka“.
Aš buvau „pasimetęs neaiškiam
Apvaizdos apleistam pasauly“. Mudu siurbčiojom džiną,
O popiet traukdavom meilę. Kaimynų
Televizoriuose muilo operos.
Nelaimingos porelės šnekėjos mažai.
Nepertraukiamos pauzės.
Švelni vargonų muzika. Kosčiojimai.
„Tai lyg Strindbergo „Sapnas“, – sakei.
„Kas?“ – suklusau, bet atsakymo nesulaukiau.
Stebeilijaus į vorą ant lubų.
Tokiais mito kankinė šv. Veronika.
„Ta moteris gyvastį palaikė vorais“, –
Pasakiau komendantui, taisyti čiaupo atėjusiam.
Purvinu kombinezonu, su katiliuku ant galvos.
Buvęs liūdnai pagarsėjusio beprotnamio įnamys.
„Daugiau aš ne Jėzus“, – džiaugsmingai apreiškė.
Dabar jis betikėjo velniais.
„Jų pilna šiam pastate“, – atskleidė jis.
Užklupęs juos besiturškiant vonioj
Tikrai ragus ir uodegas pamatytum.
„Jo galvoje tamsieji viduramžiai“, – pasakei.
„Kieno?“ – suklusau, bet atsakymo nesulaukiau.
Voras jau mezgė tinklą
Viršum mūsų galvų. Pasaulis buvo tykus,
Jei neimsim domėn džino sriūbsnių.
Statisto pasirodymas
Turėjau nedidelį, nebylų vaidmenį
Pragariškoje epopėjoje. Buvau vienas iš
Bombarduojamos ir bėgančios žmonijos.
Tolumoje didysis mūsų vadas
Kakariekavo lyg gaidys iš balkono;
O gal tai buvo puikus aktorius,
Įkūnijantis mūsų didįjį vadą?
Aš štai ten, pasakiau vaikučiams.
Suspaustas tarp to vyro
Su pakeltom subintuotom rankom
Ir tos senutės plačiai išžiota burna,
Lyg rodytų mums baisiai
Skaudantį dantį. Šimtus kartų
Atsukau juostą, bet nė karto
Neįstengė jie įžiūrėti manęs
Toje didžiulėje pilkoje minioje,
Niekuo nesiskiriančioje nuo kitų pilkų minių.
Marš į lovą, galop paliepiau.
Žinau, kad buvau tenai. Laiko
Turėta tik vienam dubliui.
Bėgome, o lėktuvai skuto mums plaukus,
O paskui jų neliko,
Kai apsvaigę sustojom degančiame mieste,
Tik šito, žinoma, nenufilmavo.
Bibliotekoje
skiriu Octavio
Yra tokia knyga –
„Angelų žinynas“.
50 metų jos niekas nebuvo atvertęs,
Žinau, nes kai varčiau,
Viršeliai girgždėjo, o lapai
Guro. Joje atradau,
Kad angelų kadais būta gausybės,
Kaip musių rūšių.
Temstant danguje
Nuo jų būdavo tiršta.
Turėjai abiem rankom mosuoti,
Idant atsigintum.
Dabar saulė spįsta
Pro langus aukštai.
Biblioteka – rami vietelė.
Angelai ir dievai susigūžę
Tamsiose nevartomose knygose.
Didžiulė paslaptis glūdi
Kažkurioje iš lentynų, pro kurias
Kasdieną suka ratus budinti panelė Džouns.
Ji labai aukšta, todėl vaikšto
Kiek pakreipusi galvą, tarsi klausytų.
Knygos šnabžda.
Aš nieko negirdžiu, o ji girdi.
Vertė Andrius Patiomkinas
