Literatūra
Kugenumos užrašai

Vaikštinėdamas vienas aptikau namą su dantisto iškaba. Bet kai po poros dienų ėjau pro ten su žmona, jo jau nebuvo matyti. Aš tvirtinau, kad jo tikrai ten būta, žmona – kad tikrai nebuvo. Paklausėm uošvienės. Ta atsakė, kad tokio namo nėra. Bet vis tiek esu tikras, kad jis ten buvo. Žodis „dantys“ buvo užrašytas senoviniu rašmeniu, o greta ir skiemeniniais rašmenimis užrašyta „Dantistas“ – jau vien dėl tos neįprastos iškabos žinau, kad man nepasirodė. (Tai nutiko po to, kai čia išsinuomojome vasarnamį.)
Knygnešė Uršulė Donėlaitė Juozui Tumui-Vaižgantui per valdininkės Šlapelytės malonę, 1928-08-08, Skuodas
Garbė Jezui Kristui! Gerbiamas kun. Tumai Aš esu Uršulė Donelaitė. Kreipiuosi prie Tamstos su prašymu. Nuolankiau prašau išklausyti manęs senutės. Prašau, žinoma, jei ne per daug nuvarginsiu, pasirūpinti del manęs knygnešės pencijos, arba nors pašalpos. Manau, kad Tamsta dar prisimeni t[u]os vargingus laikus lietuviškos spaudos, lietuviško rašto? Kada Tamstos paliepimu ir A. A. kun. D. Tumo, Šakės…
Aiškios linijos neaiškumai
Naujasis Nijolės Daujotytės jautrių, meditatyvių eilėraščių rinkinys „Aiški linija“ primena, kad poezijoje be intuityviai suvokiamos potekstės žodžiai tampa nepaveikūs ir greitai užmirštami, nes tai, kas lieka anapus žodžio, apsaugo kalbėjimą nuo paviršutiniškumo.
Iš žiemos paistaliojimų
Šaltis
Medicinos studento praktika – tai ne vien tik sudėtingų žarnyno operacijų stebėjimas, pilvaplėvės prapjovimas, plaučių remontas ar pėdų nurėžimas, ji tikrai nėra vien mirusiųjų akių užspaudimas ir vaikų ištraukimas į šį pasaulį. Ši praktika nėra ir vien nupjautų kojų švystelėjimas per petį į emaliuotą kibirą. Nėra ji ir nuolatinis bidzenimas paskui vyriausiąjį gydytoją ir jo asistentą…
Perėja
Geltonieji krokai
Šiauliai. Katedros varpams skelbiant vidudienį, stumiu vežimuką. Išsitraukiu telefoną, fotografuoju žydinčius geltonuosius krokus. Prieina, – tiesą sakant, taip netikėtai, kad tiksliau būtų sakyti „priskrenda“, – moteris su šluota. Tai fotografuojat, klausia. Aha, sakau. Visi dabar fotografuoja, o varpai skamba, paukščiukai čiulba – niekam neįdomu…
Tėvelis
– Geriau nebekalbėkim apie politiką, mes be politikos taip gražiai sugyvenam, – nuleidžia garą Žana. – Kam mum ta politika. Bet žinok, kad mano tėvelis lig pačio Berlyno nuėjo, rankos mūšiuose neteko. Kiek visko patyrė, – piktai raudonu lūpdažiu brūkšteli per lūpas Žana.
AAAAAA
Ta moteris. Na, ta moteris buvo visai maloni ir nepavojinga. Ne ji pradėjo. Jos dėdė buvo snieginių arbūzų auginimo pradininkas. Mirdamas testamentu paliko visą ūkį jai. Taip ir matau jos dėdę vaikštantį po sovietinių laikų turgų. Šiek tiek virpančiomis rankomis. Klausiantį gruzinų (dabartinių kartvelų) su aerodrominėmis kepėmis, ar labai pas juos šalta. Kurie arbūzai yra iš šalčiausių Gruzijos vietų?…
