Literatūra

PAULA URBONAITĖ

Tai tik poezija arba ate ate

           Taigi ties keturiasdešimtmečiu ji nusprendė pradėti rašyti poeziją. Nes atsibodo jogos pamokos (buvo įsitikinusi, kad instruktorius ją kabina), nes atsibodo kulinarijos pamokos (buvo įsitikinusi, kad ir šefė ją kabina) ir – galiausiai – atsibodo vyras, kuris ties sava vidurio amžiaus krize sugalvojo įsitaisyti internetinę kažkokio-tipo-draugę. Ir čia, mąstė Jolanta, gali išgelbėti tik poezija.   Internete…

NERINGA DANIULAITIENĖ

Sandra

  Sandra jau nebepamena, kada ir koks buvo pirmasis mažytis pūkuotas kamuoliukas delnuose, atiduotas jai globoti. Tas spurdantis besąlygiškos meilės objektas. Ji tik prisimena, kad šunų prie būdos bijojo – net ir nelodami, rodos, net džiaugdamiesi ja, šie šokinėdavo lyg išprotėję, griebdavo už pirštų, dvokiančiais liežuviais taikydavosi lyžtelėti veidą. Bet Sandrai būdavo gaila jų, bėginėjančių puslankiu per grandinės ilgį išminta…

PETRAS RAKŠTIKAS

Pabudimai

Pabudo prie senojo kūno likučių. Nuplovė, nuvalė, papudravo, padažė, sudėjo likučius į karstą, įrėmino nuotrauką, pasiėmė atlygį, bet į barą nėjo. Nei pas panas, nei pas draugus, nei pasivaikščioti. Jam viskas nuo pradžios nepatiko. Nusipirko dažų, teptukų, drobės ir tapė, kol užsimiršo. Pasirašęs vėl tapė, tapė, kol tapo tapybos pasaulio žvaigžde.

NATSUME SŌSEKI

Sanširas

Toshiro Kawasės ikebana
Sanširui nė į galvą nebūtų šovę, kad po Japonijos–Rusijos karo dar įmanoma sutikti tokių žmonių. Stačiai neįtikėtina, kad tai japonas.
– Bet juk Japonija vis sparčiau vystysis, – paprieštaravo jis.
Tačiau ūsočius rimtai atrėžė:
– Japonija žlugs.
Jei kas drįstų taip kalbėti Kumamote, išsyk gautų į kaulus. Gal net būtų suimtas už tėvynės išdavimą. Sanširas užaugo aplinkoje, kur nė atokiausioje smegenų kertelėje nebuvo įmanoma galvoti tokių dalykų. Jis pamanė, kad galbūt ūsočius, pasinaudodamas jo jaunyste, tyčiojasi. Tas ir toliau sėdėjo išsišiepęs. Bet kalbėjo kuo ramiausiai. Nesumodamas, kaip jį suprasti, Sanširas pasidavė ir nutilo. Vyras tęsė:
ALEKSEJ KAMENSKICH

Kaip skirtingų šalių piliečiai išgyveno tamsius laikus: 5 knygos

Jasperso nuomonė vienareikšmiška: bet kurios valstybės piliečiai yra atsakingi už tai, kaip juos valdo. [...] Būtent „atsakingi“: kaltė nukreipta į praeitį (kalti jaučiamės dėl to, ko nepadarėme ar padarėme), o atsakomybė nukreipta ne tiek į praeitį, kiek į dabartį ir ateitį…

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Apie romaną, kuris patiko

Kad norėtum romaną skaityti, reikia, kad jis patiktų.
Kad bandytum ką pasakyti, turi sudominti ir kaip tekstas.
Latvio Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“, išleistas 2020 metais, o dabar jau ir Lietuvoje, ir patiko, ir sudomino.
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Oi jūs knygos, knygos

Suprantama, kodėl populiaru ir verčiama: veikia kaip beletrizuota biografija. Vykusiai aprašyti kankinimai, kurie ir kaip faktologija sukrečia. [...] Nuostabiai sukomponuota pabaiga: auka taip prisiriša prie kankintojo, kad nebegali gyventi be jo. Alkoholizmo reiškiniai vaizduojami tiksliai it gamtos kūnai mažųjų olandų drobėse.

ALMA RIEBŽDAITĖ

Pragaro prieangis

užplikyta kava šįryt nusišypsojo,
visada laimės
drungni žmonės,
jie visko bijo,
prie visko prisitaiko,
yra nuolankūs,
visais laikais išsaugo
prarastą gyvybę
DUNYA MIKHAIL

Kaulų maišelis

Kokia laimė!
Ji surado jo kaulus.
Kaukolė irgi maišelyje,
maišelyje jos rankoje,
maišelyje kaip kituose maišeliuose
kitose virpančiose rankose.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (26)

Nutapiau „rėkiantį“ 75 × 60 cm paveikslą ir pastačiau ant sofos atlošo. Susirinko žmonės. Nė vienas iš jų nepastebėjo mano paveikslo. Kitą kartą ant atlošo padėjau sauso raudonojo vyno butelį. Atėjusieji pamatė vyno butelį ir krykštė iš džiaugsmo. O man širdį skaudėjo.