Smėlio žmogus
Visada vengdavau savo psichoterapeuto akių, nes jis pernelyg priminė Froidą. Tai man kėlė šiokį tokį nejaukumą. Maniškiui dažniausiai nuo nosies slysdavo akiniai, todėl jis laikydavo juos prirėmęs pirštu. Dar erzinančiai šniurkščiodavo ir pernelyg įdėmiai žiūrėdavo į akis.
– Kada paskutinį kartą atostogavote? – jo balsas pasibeldė į mano mintis, kurias sesijos metu laikiau uždaręs.
– Ne… Negaliu pasakyti, – sumikčiojau, grąžydamas rankas.
Šiek tiek gėda prisipažinti, bet neturėjau atostogų nuo tada, kai atsirado žmogus. Esu komiteto, atsakingo už žmogiškųjų išteklių miegą, direktoriaus pavaduotojas, o šias pareigas gavau tik prieš gerą šimtmetį. Savo karjerą kaip smėlio žmogus pradėjau žemiausioje pakopoje, migdydamas beždžiones. Tačiau dabar, kai gerbiamas mūsų direktorius per daug užsiėmęs biurokratija, esu atsakingas už viso Europos regiono miegą.
Kadangi jau užsiminiau apie savo profesiją, tuomet jaučiu būtinybę išsakyti kritiką gerbiamo Hofmano pusėn. Jo sukurtą pasakojimą apie smėlio žmogų laikau visišku, niekuo nepagrįstu mūsų profesijos šmeižtu.
– Jums reikia poilsio, – psichoterapeutas mane sugrąžino į realybę. – Keliu ultimatumą: arba guldau jus į ligoninę, arba pasiimate dvi savaites atostogų.
– Aš negaliu palikti savo pareigų, – kilstelėjau antakius. – Pavaduotojų niekas nepavaduoja.
– Gulsitės mėnesiui į ligoninę?
– Gerai, imu atostogas, – giliai atsidusau ir pažvelgiau į savo išmanųjį laikrodį, kuris baigė išsikrauti. – Šiuo metu yra septinta valanda ir dvi minutės vakaro, todėl lygiai po keturiolikos dienų ir nė sekundės vėliau baigsis mano atostogų metas. Ir mūsų sesija užsitęsė dviem minutėmis per ilgai.
Mano pablogėjusia sveikata komitete susirūpinta nebuvo. Kiti pavaduotojai, atsakingi už Amerikos ir Afrikos regionus, išreiškė nepasitenkinimą. Iš Australijos regiono atstovo nesulaukėme jokių žinių dėl labai paprastos priežasties: jo kabinetas buvo per toli – pačiame koridoriaus gale. Galiausiai mano atostogų prašymas buvo patenkintas.
Pirmą savaitę praleidau prie jūros, tačiau dėl darbų stygiaus (o aš visada buvau itin darbštus) man viskas nusibodo ir raudonai įdegę pečiai paprasčiausiai pradėjo erzinti, todėl nusprendžiau grįžti į savo regioną gyventojų pasižiūrėti. Žmones tikėjausi rasti panašius į gėles, kurias pamiršau palaistyti ir kurios pavyto (iš tiesų nepamiršau, bet dėl taip susiklosčiusių aplinkybių man nebuvo leista rūpintis savo mažais spurdančiais kambariniais augalais). Visgi negalėjau sužiūrėti, kaip laikosi beveik milijardas gėlių, todėl nusprendžiau išsirinkti tik porą. Juk net patys geriausi augalų augintojai ant palangės turi savo mylimiausius, kurių lapelių išsiskleidimas sukelia šiek tiek didesnį pasitenkinimą nei kitų. Papasakosiu jums apie Žaną ir Eriką, kuriems truputį nepasisekė.
Taigi, vieną dieną Europa suprato negalinti užmigti. Pirmą naktį visi bendrai pagalvojo, jog gal juos veikia mėnulis. Tąnakt apsiribota bandymais gerti ramunėlių arbatą ir lengvus raminamuosius. Antrą dieną visus apėmė lengvas nerimas. Trečią dieną portalai užfiksavo nemenką panikos protrūkį. Ketvirtą dieną vaistinėse neliko raminamųjų ir migdomųjų. Penktą dieną tapo neįmanoma prisiskambinti šeimos gydytojui, kad šis padėtų kovoti su nemiga. Šeštą dieną kilo visuotinis įsiūtis, prasidėjo protestas prieš valdančiuosius, kurie nieko negalėjo padaryti dėl masinės nemigos. Septintą dieną jau įsiplieskė tarptautinis skandalas dėl nelygiai padalintų migdomųjų tablečių siuntų.
Nesvarbu, kur gyveno ir iš kur buvo kilusi mano numylėtinė Žana. Mergina dar jauna, bet, kaip pasakytų gerbiamas mano viršininkas, vykusi. Dirbo abejotinoje vertimų kontoroje, daug rūkė ir nervinosi dėl kolegų tingumo. Labai mėgo dryžuotus drabužius ir negalėjo pakęsti snobų, pasipūtėlių, kurie niekada nesisveikindavo, ir raudonos spalvos. Šios ji itin vengė. Kompanijoje visada buvo iš visų pikčiausia ir turėjo pomėgį vakarais statyti laivų maketus. Tądien, kai nusprendžiau grįžti pažiūrėti, kaip ji laikosi, pasaulis lengvai kraustėsi iš proto.
Tąkart Žana neramiai lankstė pirštus, važiuodama į tarptautinį posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma dėl migdomųjų nepritekliaus kaistanti situacija. Beje, ji buvo prasta vertėja, nes graudus uždarbis buvo nepakankama paskata tapti gera vertėja.
Jai kėlė nerimą, kad neturėjo sinchroninio vertimo patirties. Visos vertėjų kontoros pamišo: darbuotojai arba nepasirodė, arba per daug riejosi tarpusavyje, kad galėtų vertėjauti. Ji, bent jau jos vadovui taip pasirodė, dar turėjo kruopelytę sveiko proto. Dabar ji neramiai lankstė pirštus, mėgindama atmerkti akis paburkusiais, pajuodusiais paakiais.
Konferencijoje, kurios pavadinime dominavo žodis „taika“, nebuvo nė užuominos apie taiką. Visų šalių galvos sėdėjo raudonomis akimis, vos galinčios atsimerkti ir per savaitę pasenusios bent dešimčia metų. Vienos šalies atstovas spėjo ir praplikti. Dabar užteko kam nors ne taip atsisėsti ar per garsiai pirstelėti ir būtų įsižiebęs tarptautinis konfliktas. Prieš tai puikiai sutarusios šalys šią akimirką plėšėsi marškinius dėl visiškai neveikiančių raminamųjų, kurių siuntos negavo. Bet ką kalbėti apie milijonus gyventojų turinčias valstybes, kai gatvėse šeimos, draugai, geri pažįstami, kaimynai rovė vieni kitiems plaukus ir dantis dėl dar vieno ramunėlių pluoštelio. Visi turėjo vilties, kad gal šis arbatos puodelis pagaliau padės užmigti.
Žana nepajėgė susikaupti. Ji žiūrėjo į filmavimo kamerų akytes ir pražiotus objektyvus, negirdėdama, ką jai reikia išversti. Taip kilo nedidelis nesusipratimas. Mat Žana išgirdo sakant ne „mes išsaugosime taiką per raminamuosius“, bet „mes kariausime per raminamuosius“. Kai dabar permąstau šią istoriją, skamba neįtikėtinai, kad žmogus galėtų taip išgirsti, bet prisiminkime, jog mano vargšės kambarinės gėlės nelaistytos jau gerą savaitę. Joms šiuo metu kaip niekad trūksta sveiko proto.
Žana žagtelėjo ir liko išsižiojusi, kai suvokė, ką iškrėtė. Kilo šurmulys ir klyksmai. Vertėjai bandė vienas kitą perrėkti karo grasinimams sklindant iš valstybių galvų lūpų. Virto stalas, plyšo vėliavos ir prasidėjo masinė evakuacija. Laikraščiai, dar visiems nespėjus palikti pastato, pradėjo skelbti apie karą. Taip neatidi vertėja išvarė pasaulį iš proto.
Bet nesusikoncentruokime į vieną Žaną, turiu ir kitų mėgstamų gėlių. Žana pati neprisiminė, kad turi tokį pažįstamą Eriką. Jie susitiko prieš ketverius metus, po spektaklio rinkdami išmėtytas plunksnas. Nė vienas tuo metu dar nežinojo, kur pasuks, nes abu susitiko kaip pagalbiniai teatro darbuotojai: jis tuo metu studijavo kineziterapiją, o ji – kalbą, kurios beveik nevartojo ir dėl savo neatsargumo šiandien nesitikėjo sukelsianti karą.
Grįžkime prie Eriko – metęs kineziterapiją, jis tapo aktoriumi. Nešiojo tokį nudėvėtą juodą paltą, kad dešinėje rankovėje ties pažastimi žiojėjo skylė. Erikas mėgo sudoku, praeito šimtmečio vesternus ir negalėjo pakęsti pernelyg garsaus juoko, žmonių, plepančių šalia, kai jis rūkydavo, ir iš kojinių išlendančių pirštų galiukų.
Erikui nepasisekė ne ką mažiau nei Žanai. Dar vakar dieną jis vaidino monospektaklyje ir pačiame įkarštyje pamiršo tekstą. Nuo ilgos nemigos Eriko galvoje zvimbė tyla, o pilna salė užtinusių akių spoksojo tiesiai į jį. Šalia nebuvo kolegos, galinčio kuo nors pagelbėti.
Po nejaukios dešimties minučių tylos vienas iš žiūrovų neatlaikė ir išbėgo iš salės. Tuo metu Erikas dar nenujautė, kad tam vyriškiui prasidėjo nervų priepuolis, sukeltas nejaukios tylos ir ilgos nemigos. Niekas net nepagalvojo, kad šis žiūrovas nulėks į teatro kavinukę ir padegs visas vienkartines servetėles. Po šio spektaklio Erikas pagarsėjo kaip prastas aktorius, tačiau atleistas nebuvo, nes teatras sudegė iki pamatų ir paprasčiausiai neliko įstaigos, iš kurios jį būtų galima išmesti.
Kai gatvėse neliko nė vieno artimo, o pasieniuose susispietė visa ginkluotė, šie du nelaimingi veikėjai žingsniavo gatve. Buvo antros savaitės pabaiga. Abiejų veidai mirguliavo laikraščiuose, o internete po straipsniais spietėsi tūkstančiai neigiamų komentarų. Dviejų profesijų atstovai, kurie neatliko jokių pavojingų manevrų, negelbėjo gyvybių ir apskritai pasauliui nedarė jokios įtakos, dabar sukėlė didžiulį gaisrą ir tarptautinį konfliktą. Jiedu susidūrė gatvėje ir draugiškai šyptelėjo, nes abu matė vienas kito veidą laikraščių puslapiuose.
– Tavo paltas suplyšęs, – nusišypsojo Žana, įsidėdama tarp lūpų cigaretę.
– Ir žiūrėk tu man, – Erikas šiek tiek susigėdo dėl skylės, pro kurią švietė baltų marškinių raukšlės.
Jau antrą žiemą jis taip vaikšto, bet per daug tingėjo susisiūti, o tuo labiau – ieškoti naujo palto.
– Aš tave mačiau.
– Taip, per mano blogą vaidybą sudegė teatras, šitą jau girdėjau. Per tave tuoj prasidės karas, todėl tu irgi man matyta.
– Ne, – išpūsdama dūmus nusijuokė Žana. – Mes kartu dirbome prieš ketverius metus.
– Ak… – jis suraukė antakius. – Mes kartu dirbome… Dabar prisimenu, tu visada vaikščiodavai su dryžuotais marškinėliais.
– Taip, o tu visada spręsdavai… Kaip jie vadinasi?
– Sudoku.
Jie nusišypsojo vienas kitam, blankiai matydami nuo nemigos užtinusiomis akimis. Šie du veikėjai pernelyg giliai įklimpo į košę, kad dar galėtų ant ko nors pykti, todėl visą naktį praleisdavo grauždami save tarsi kirmėlės obuolį. Dabar jie patys nesuprato: čia sapnas, iliuzija ar realus jų gyvenimas?
Tuo metu, kai jie vienas kitam šypsojosi, žmonės pasieniuose pradėjo sniego karą, nes rimtesnis susišaudymas dar neprasidėjo. Kuo kietesnė gniūžtė, tuo geriau: jeigu praskelsi kaimynui galvą, pats pasijusi kiek geriau. Tik valandų klausimas, kada prasidės karas.
– Iki karo liko labai nedaug, – Žana nusižiovavo. – Nori užsukti pas mane, kol neprasidėjo pasaulio pabaiga?
– Žinoma.
Jiedu sėdėjo Žanos dailiai apstatytame kambaryje ir žiūrėjo į vakarėjantį dangų. Televizorius buvo išjungtas, nes net laidų vedėjai tapo nepakenčiami: nuo nemigos jie vebleno žodžius, kurių nebuvo įmanoma suprasti. Pora pritūpė ant seno, dulkių prikaupusio kilimo. Žana apsivijo rankomis kelius, o Erikas ištiesė ilgas kojas. Čia nebuvo vietos bjaurioms antraštėms ir nesuprantamiems monologams. Oras prisisunkė ilgesio. Sapnų ilgesio.
– Ar pasiilgai miego? – paklausė Erikas, pasisukdamas į Žaną.
– Net neįsivaizduoji, kaip aš pasiilgstu kieto miego, kai ryte nubundi, nepajėgdamas prisiminti, ką sapnavai.
– Įdomu, kas nusinešė miegą. Rodos, sapnai liko, nes gyvename keistame sapne, kur žmonės pešasi dėl puodelio ramunėlių arbatos.
– Gal jam kažkas nutiko?
Jau žiojausi sakyti, kad aš paprasčiausiai pasiėmiau atostogų, tačiau susilaikiau, nes nenorėjau jų išgąsdinti. Jie abu žiūrėjo į stiklą, nepajėgdami manęs matyti.
– O jeigu pamėgintume? Na, imituotume miegą, – pasiūlė Žana. – Gal jis ateis?
– Mėginau daug ilgiau nei savaitę, bet nė karto neatėjo.
– Bet jeigu pamėginsime drauge?
Jie susispaudė ant Žanos kušetės ir pažvelgė vienas į kitą. Erikas prilietė merginos pirštus ir jie abu suskaičiavo iki trijų, prieš užmerkdami akis. Tuo pačiu metu du generolai stumdėsi ties valstybių siena, o juos stebėjo jų kariai, sulipę ant tankų. Liko ne valandų, o minučių klausimas, kada prasidės karas. Ir tada suskambo mano išmanusis laikrodis. Nusišypsojau ir įkišau ranką į palto kišenę, kur laikiau smėlį. Pirmiausia užmigdžiau Žaną, tuomet – Eriką.
Aš ir vėl išėjau barstydamas į akis smėlį: armijoms, politikams, šeimoms, pusbroliams ir pusseserėms. Visi jie pagaliau užsimerkė ir ginklai nusviro, gamyklos nutilo, barniai pasitraukė iš gatvių ir skersgatvių. Visi užsimerkė, nesvarbu, kas jie tokie buvo: gydytojai, aktoriai ar žurnalistai. Europa vėl nutilo. Reikėjo tik visiems trumpai snūstelėti, kad vėl taptume artimi. O aš, gerbiamieji, dabar ilgai neimsiu atostogų.
