LiteratūraEsė
Mirtys
Paauglystėje vienu metu tiesiog masiškai pradėjo mirti klasiokų artimieji. Esu pastebėjęs, kad viena mirtis paprastai gimdo kitą, susiformuoja visa netekčių grandinėlė. O gal tiesiog minėtasis Giltinės dalgis mėgsta kirsti plačiomis pradalgėmis…
Kas be ko
Sakai, gerai, kad pasisakiau. Bet ką? Ką išgirdai? Ar mūsų ausys nėra tik šmėklišką įsčių ošimą apklėtusios kriauklės? Šią mintį taip pat rutuliojame, tiesa, be froidiškų brienių, paskui sakau tau: „Mãma, mãma, mãma.“ Iš tiesų nesakau – tik mintyse godoju.
Iš „Hifų“
Dar tik pradėjai kilti, o jau leidies.
Dar tik pradėjai eiti, tačiau kelias jau baigias.
Dar tik kai ką supratai, tačiau sąmonė jau temsta.
Tiek daug skaitei, o viskas užsimiršta.
Nieko nėra namie, vasara kambariuose
Tokiu pavadinimu rašėme rašinį aukštesnėje klasėje. Temą uždavė mokytoja Violeta Tapinienė ir pagrasė vengti banalybių. Banalybė, tarkim, buvo vasarą palyginti su greitai susikramtančios gumos gabalėliu.
Linijos, virvės, ridikėliai: liepsnojantis drungnumas
Vienos gražiausių ir tikriausių daržovių – amen – yra ridikėliai. Būdama vaikas ridikėlių grožiu ir išskirtinumu tikėjau labiau nei tuo, kad esu. Perpjovęs ridikėlio sferą, tą, Platono akimis, tobuliausią formą, matei raudona linija apibrėžtą skrituliuką. Apskritimo viduryje baltavo: pienas, kaulas, akies baltymas, balintos idealios trobos lubos.
Kažkas sugadino
Mamos pasaulyje daiktai neleidžia būti nepastebėti, nes ji visą laiką gyvena atpažindama daiktų kančią. „Va šitas vėl nebekrauna, o vakar dar puikiai veikė.“ „O šitas… žiūrėk, visai nebereaguoja.“ Ji šnekasi su jais, mėgina susitarti, susikalbėti, pataisyti juos ne techniniais, o emociniais būdais. Kartais atrodo, kad ji kalbasi ne su akivaizdų fizinį pavidalą turinčiu telefonu, o su gyvu padaru: „Na kas gi tau dabar?“
Apie žmones, kunigą ir nervingąjį gaidį
Visų pirma: ten, urve, mėtėsi kiaušiniai. Neįtrūkę! Paėmę su Fideliu savo lazdas, su kuriomis pasiremdami čia užsikabarojome, ėmėme juos krutinti, o kartu bijojome, kad tuoj jie suskils ir pasklis baisi smarvė. Kiek tiems kiaušiniams gali būti metų?
Nemirti pačiam
Nieko neveikimo baimė dar neatsiradusi tarp populiarių diagnozių, kurias dabar, kaip ir breketus, madinga nešioti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Nejučiom prisimenu Axelio Munthės „Knygą apie San Mikelę“ ir išganingąjį „kolitą“ – kuris būdavo nustatomas ligų ieškančioms damoms nuraminti.
Autotanatografija: kaip galime kalbėti apie savo ir kitų mirtį
Autotanatografija – tai rašymas apie savo mirtį. Autotanatografija pabrėžia, kad savęs suvokimas neatskiriamas nuo mirtingumo. Šis rašymo būdas apima mirties artumo patirtis, kitų mirtis ir metaforines mirtis.
Liuksas kaip Liuksas
Kalbant vaizdingiau, Europos Parlamentas Briuselyje – restoranas, o Liuksemburgas – restorano virtuvė, kur nudirbami visi darbai, kurie paskui patiekiami Briuselyje ir per plenarinius posėdžius Strasbūre.
