Vilnietiškos istorijos

Smagiausias dalykas tyrinėjant giminės istoriją man yra netikėtų ryšių atradimas. Taip suradau savo prosenelio seserį Mariją, apie kurios egzistavimą ligi šiol net neįtariau. Valstiečių šeima gyveno Gražiškiuose, šalia Lenkijos ir Rytų Prūsijos sienos. Marijos motina mirė apie 1900 m., tuomet jos tėvas sukūrė naują šeimą. Prosenelis Pirmojo pasaulinio karo metais įsitvirtino Vištyčio apylinkėse, o viena jo seserų veikiausiai 1914 m. rudenį su pabėgėlių iš pafrontės zonos banga pasiekė Vilnių ir, atrodo, ten įleido šaknis. 1915 m. vasario mėnesį Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje ji ištekėjo už pora metų vyresnio miestiečio Juozapo. Sutuoktiniai tais pačiais metais susilaukė dukters Jadvygos, bet 1916 m. balandį kūdikis mirė nuo plaučių uždegimo ir buvo palaidotas Rasų kapinėse (galiu tik įsivaizduoti sunkius karo metus, kuro trūkumą ir menkai apšildomas patalpas Antrajame Kalėjimo skersgatvyje (dabar – Ankštoji g.) šalia Lukiškių kalėjimo).

Marijos vyro Juozapo likimas – neaiškus. Karo metais, Vilnių užėmus vokiečiams, vyrai buvo gaudomi priverstiniams darbams, miesto gatvėse nebuvo saugu. Plito ir ligos, trūko maisto. Prosenelio sesuo liko našlė. 1917 m. spalį parapijos metrikuose ji įrašyta kaip vienos sutuoktinių poros naujagimio Juozapo krikštamotė. Vadinasi, gyvenamosios vietos nekeitė.

1918 m. rugpjūtį Marija toje pačioje parapinėje bažnyčioje ištekėjo už 41 metų našlio bajoro Stanislovo, kurio žmona pasimirė nuo džiovos. Kaip toliau klostėsi Marijos ir Stanislovo gyvenimas – nežinia. Gretimoje Šv. Jonų parapijoje gyveno Stanislovo brolio Bonifaco (mirusio 1919 m.) šeima. Įdomu, kad šio dukra (irgi Marija) 1904 m. gimė, kaip rašoma metrikuose, Wendorfo namuose. Pasirodo, taip vadinti Juozapo Tiškevičiaus rūmai ties Trakų ir Pylimo gatvių kampu. XIX a. pabaigoje Jonas Tiškevičius juos pardavė Wendorfui.

1904 m. Šv. Jonų parapijoje mirė Adolfas (Józefo sūnus) Wendorfas, 81 metų bajoras, paliko našlę Teklą Krzyżanowską, sūnus Bolesławą, Oskarą ir dukrą Marią, palaidotas Rasų kapinėse. Wendorfo namų valdymą tarpukariu perėmė Bukowskių šeima. 1910 m. bajoras Konstanty Władysławas Michałas Bukowskis vedė Wendorfo dukrą Marią Anielą. Konstanty Bukowskis (1875–1936) buvo Vilniaus spaudos darbuotojų sindikato pirmininkas, literatas, vertėjas iš švedų kalbos.

Veikiausiai Bonifaco šeima nuomojosi tame rūmų ansamblyje butą. Ten pat buvo įsikūrę ir įvairių krautuvėlių, fabrikėlių. Pavyzdžiui, 1906 m. gegužės 7 d. „Kurjer Litewski“ aprašoma, kaip į Šembeko parduotuvę, esančią Wendorfo name, prie Pylimo gatvės, įėjo du jaunuoliai ir pareikalavo iš Julijos Šembek pinigų. Sužeidę moterį, jie pagrobė iš kasos 65 rublius ir pabėgo. 1906 m. lapkričio 26 d. „Dziennik Wileński“ puslapiuose aprašomas kitas apiplėšimas: Peisė Moisevičova, krautuvininkė, 9 val. vakaro ėjo Trakų gatve; netoli Wendorfo namo iš skersgatvio išniręs paauglys kirto praeivei šonan botagu ir, nuo jos juosmens nuplėšęs odinį kapšelį su pinigais, paspruko.

O štai 1907 m. gegužės 18 d. „Kurjer Litewski“ įdėtas Henriko Amsterdamo firmos Vilniuje skelbimas apie skrudintos kavos fabriką, veikusį adresu „Trakų ir Pylimo gatvių kampas, Wendorfo namas“. Reklamuojama neva naujai išrasta sveikatinga kava „Sanitas“ skardinėse, vieno svaro kaina – 40 kapeikų, ją esą „rekomenduoja gydytojai sureguliuoti skrandžio veiklai, kenčiantiems nuo širdies permušimų ir apskritai visam organizmui sustiprinti“. Nežinia, ar atsirado daug susiviliojusių, bet jau tų metų rugpjūtį laikraštyje įdėtas skelbimas apie „nepaprastą galimybę“ įsigyti „klestintį“ verslą tuo adresu.

Bonifaco dukra Marija, gimusi Wendorfo namuose, 1923 m. Vilniuje ištekėjo, 1924 m. susilaukė sūnaus, vėliau šis (vienas ar su tėvais?) išvyko į JAV, ten sukūrė šeimą. O koks bendravardės prosenelio sesers likimas? Nežinia. Jau maniau aptikusi jos pėdsakų tarpukario adresų knygoje („M. K. – pribuvėja – Švenčionys“) bei pokario spaudoje („ieško motinos, dirbusios karo belaisvių ligoninėje Vilniuje…“), tačiau tai pasirodė klaidinančios užuominos.

Kad geriau įsivaizduočiau, kaip atrodė Vilnius, kai ten gyveno Marija, atsiverčiau 2021 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą albumą „Vilnius Pirmojo pasaulinio karo metais. Dainiaus Raupelio kolekcija“. Labiausiai įstrigo bažnyčios šventoriuje suklaupusių elgetų būrys, miesto gatvėse – iškabos kirilica, žydų kvartalas, į skaras susisupusios, regis, jokio šalčio nesibaiminančios prekeivės tiesiog ant sniego, ankštų gatvelių labirintai, suklypusi medinė architektūra su išdžiaustytais skalbiniais, nusidriekusi ilgutėlė suvargusių, ant šaligatvio susėdusių žmonių eilė prie lauko virtuvės Labdarių gatvėje.

Žinoma, būta ir dailių ponių su skrybėlaitėmis, šviesiomis suknelėmis, poilsiaujančių prie Neries ar einančių į koncertą, tačiau vargu ar tai – mano prosenelio sesers kasdienybė. Kaip atvirlaiškyje iš Vilniaus 1917 m. sausį savo dukrai rašė vienas vokiečių karys: „Mieloji Martute, daugiau neprisikimštum prie stalo, jei pamatytum, kaip vargšai vaikai bėgioja mums iš paskos ir prašo duonos. Tu apsiverktum. Pagalvok apie tai“ (98 linkėjimai iš Vilniaus, Vilnius: Eugrimas, 2021, p. 17).