LiteratūraEsė
Amžiną atilsį dangaus provincijoj
Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.
Taškas kaip įvykis ir laikysena kalboje
Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.
Mergaitė siuvinėtais džinsais
Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis.
Gyvulukė iš „Lesbiariumo“
„Lesbiariumas“ (leidykla „Baziliskas“), išėjęs liepos pabaigoje, papildė LGBTQ+ poezijos vasaros, o knygos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, LGBTQ+ literatūros metų naujienas.
Messis multa, operarii pauci*
Neretą nustebintų tai, kad krikščionybė Japoniją pasiekė dar tuomet, kai Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar nebuvo galutinai įsigalėjusi. Pirmasis misionierius Pranciškus Ksaveras Japoniją pasiekė 1549 m., tuo metu, kai Katalikų Bažnyčią pasaulyje drebino reformacija ir pradėta kontrreformacija.
Artimieji ryšiai: ir iš toli, ir iš giliai
Nieko, kas žmogaus pasaulio sąrangoje būtų atskirai. Jungtys, kurių nematome ar nebematome. Iš dėmesį šioms jungtims perėmusios Moksleivių šventės dar pabandyti grįžti į Prigimtinės kultūros seminarą, jau dvidešimt penktąjį. Ir tik į mažą jo dalį, visumos nebandant (ir negalint) aprėpti.
Mes ir pokario vaikai
Ji niekada neišmesdavo nei laiškų, nei nuotraukų, net tų vaikinų, su kuriais kažkada susitikinėjo, ir nesuprasdavo, kodėl žmonės išmeta, juk prisiminimas. Aš tą patį galvoju. Kam trinti nuotraukas, gyvenimo neištrinsi.
Pernelyg triukšminga vienatvė
Brokeris kvietė susipažinti su būsimais gyventojais, tačiau atsisakiau. Nenoriu pažiūrėti į veidus tų, kurie mirks toje pačioje vonioje, gers rytinę kavą numylėtame virtuvės kampe, mylėsis mano miegamajame.
Apie motinystę
Kaip ir nuolat galvoju apie vaikus. Savus ir svetimus. Kaip peiliu smelkia žinios, kai vieni ar kiti vis dėlto pasirenka nelikti su mumis čia, tikrame pasaulyje. [...] Jei ir norėčiau ypatingų galių, tai savo knygomis sulaikyti vaikus – taip, gyventi yra sunku, bet atsispyręs nuo šios paradigmos, pamažėl – kruopa po kruopos – įgauni stiprybės.
Aukso dulkės
Gegužės 21 d. būrys bičiulių susirinko į Jono Meko vizualiųjų menų centrą paminėti menininko, erudito Modesto Saukaičio antrųjų mirties metinių ir simboliškai uždaryti beveik tris mėnesius centre eksponuotą jo parodą „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“. Pagerbdami Modestą, skaitė savo ir kitų poeziją, prisiminė, juokėsi ir braukė ašarą.
