Linijos, virvės, ridikėliai: liepsnojantis drungnumas

 

Ridikėlių laiko šviesa

 

Vienos gražiausių ir tikriausių daržovių – amen – yra ridikėliai. Būdama vaikas ridikėlių grožiu ir išskirtinumu tikėjau labiau nei tuo, kad esu. Perpjovęs ridikėlio sferą, tą, Platono akimis, tobuliausią formą, matei raudona linija apibrėžtą skrituliuką. Apskritimo viduryje baltavo: pienas, kaulas, akies baltymas, balintos idealios trobos lubos. Švari šviesa. Šia tyra belaikių šviesos laikrodėlių tobulybe galėjai apdėti sviestu apteptą duonos riekę. Šitaip papildyta riekė atrodė pakylėta į aukštesnį lygmenį įsivaizduojamo tobulumo ar nujaučiamos simetrijos kryptimi, išgananti skurdą ir askezę, maitinimosi brutalumą, formas naikinantį virškinimą. Riekė saugi, suprantama, tinkama apskritai burnai. Ypač nupieštai, raudonomis lūpomis ir baltais dantimis.

Ridikėliai buvo panašūs į vaikiškų knygelių paveiksliukus, juose viskas buvo apvesta tamsiomis linijomis. Tokie atrodė patys gražiausi, jaukiausi, suprantamiausi. Jie turėjo aiškias ribas, atskiriančias juos nuo viso kito pasaulio. Tie bemaž plokšti Peliukas Mikis, šuo Pifas, meškiukas Rudnosiukas, atsiskyrėlis Antanėlis, indėniukas Kikas. Iš dalies – nykštukas Nosis ar Guliveris: šių atvaizdai, regis, turėjo per daug linijų, perteikiančių figūrų tūrį, įvairesnį reljefą, artėjantys prie neperprantamo pasaulio neapibrėžiamumu. Toks atvaizdo subtilumas vaiko akims buvo pernelyg drumzlinas, nešvarus.

Vaikystės pasakos reikalauja grynumo, niuansai regimi kaip netvarka. Subtiliai, tapybiškai, perdėm meniškai iliustruotos vaikiškos knygelės atrodė svetimos, ne tokios jaukios, grasino savo nenuspėjamu susiliejančių spalvų ar susimaizgiusių linijų chaosu. Aiškiomis linijomis neapipavidalinti pasakų personažai regėjosi neišbaigti, neišskirti iš visumos, sulipę su išoriniu pasauliu, apsunkę nuo aplinkos. Pajudinęs bent vieną piešinio detalę galėjai sukelti visą griūtį, o gal ir pats būtum į ją įtrauktas. Vaiko protas geidė aiškaus, suprantamo, apibrėžto pasaulio ir jo veikėjų. Svarbi buvo riba, kur viskas aišku šiapus ir kur toks aiškumas tampa matu vertinant aiškumą anapus. Neatsitiktinai linija yra ir vienas svarbiausių pirmųjų vaikiškų piešinių savybių. Iki šių dienų prisimenu, kaip nuolat su ypatinga aistra vartydavau kažkokią ne vaikams skirtą saugios elgsenos patarimų knygelę, kurios personažai buvo sukurti vos keletu linijų. Iš kitose knygelėse regėtų jie išsiskyrė skruostais, pažymėtais spirale suvytomis linijomis. Vadinau šiuos veikėjus „ruliukais“, tai buvo atskiros kategorijos veikėjai, potencialūs ateiviai iš kito pasaulio, jie mane persekiojo vaikiškuose sapnuose. Buvau juos įsimylėjusi ir šiek tiek meilės kankinė, išgyvenau skausmingą neviltį, nepajėgdama išreikšti savo meilės plokščioms, linijų apribotoms būtybėms.

 

Pasaulio tvarkymo pradžia

 

Meilė linijomis apibrėžtiems vaikiškų knygų personažams – mielas prisiminimas, ir vis dėlto tai joks mano vaikystės ar asmens originalumas, individualumas, joks reikšmingas atsitiktinumas. Ir nemanau esanti savavaldžiaujanti fantazuotoja, kuriai terūpi knistis žodžių ir prasmių sąvartyne, apsimetant, jog tai nesusiję su tveriančia iki šių dienų vaikiška aistra ką nors vis apibrėžti, sudėlioti į savo vietas. Nesijaučiu išskirtinis žmogus, nebuvau išskirtinis vaikas. Šveicarų vystymosi psichologas, biologas ir filosofas Jeanas Piaget, daug dėmesio skyręs vaiko pažinimui ir mąstymo raidai, visą mano vaikystės ridikėlių ir pifų poeziją demaskavo paaiškinęs, kad vaiko brėžiama linija yra tipinė, žmogiška pasaulio tvarkymo pradžia.

Kontūrus kaip ribas tarp daiktų vaikai pradeda naudoti apie ketvirtuosius ar penktuosius gyvenimo metus. Piešimo linija tampa pažinimo įrankiu: tai būdas apibrėžti, atskirti, išskirti, t. y. suvokti ribas tarp „aš“ ir pasaulio. Panašiai šią augančio žmogaus savybę vertino ir Donaldas W. Winnicottas, britų vaikų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras: piešdamas liniją aplink objektą, vaikas sukuria saugų atstumą nuo chaotiškos aplinkos. Kontūras yra tarsi psichologinis barjeras tarp išorės ir vidaus, tarp „manęs“ ir „pasaulio“.

Meno psichologas, filosofas, kritikas ir mąstytojas Rudolfas Arnheimas tarsi papildydamas minėtą sampratą tvirtino, kad žmonių vizualinis suvokimas grindžiamas formos atpažinimu, ir būtent kontūras leidžia identifikuoti objektą: be kontūro nėra formos, be formos nėra daikto. Vaikai intuityviai supranta, kad kontūras leidžia sutvarkyti chaotišką vaizdą, jiems tai – vizualinė gramatika. Ar tarp suaugusiųjų atgijęs linijomis kuriamų komiksų populiarumas nėra kultūros, tupinėjančios apie neva amžinai traumuojamą žmogų, suaugusįjį, vaikiškėjimas? O gal tai tik žmogaus, taip prisirišusio prie saugumo vizijos, augančio nerimo ir nesaugumo ženklas? Ypatingą linijinio piešinio psichologinį vaidmenį įžvelgia ir komiksų teoretikas Scottas McCloudas, pasak jo, supaprastintas vaizdas leidžia vaikams identifikuotis su herojumi: kuo paprastesnis veidas – tuo lengviau žiūrovui matyti save tame veide. Jei remtumės Platonu, vaiko brėžiamas kontūras yra nelyginant eidos imitacija – linija yra tarytum laukiniam arkliui sugauti skirtas lasas, ja tikimasi pačiupti esmę. Esmę, kurią pirmiausia išreiškia aiški, tvarkinga – o tai tas pats, kas ir graži, – forma. Kitaip sakant, vaikas piešia ne vieną konkretų daiktą, o tobulo daikto (idėjos) atspindį. Bet ar ne panašiai – nors Platonas mums yra senelis iš šių dienų filosofijos vaikystės – iki šiol bandome apibrėžti socialinių ar geopolitinių santykių, valstybės, tautos, šeimos, patriotizmo, teisingumo ribas? Ar ne iš nesuvokto vaikiškumo, infantilios baimės vyksta aistringų interneto komentatorių grumtynės bandant nustatyti, kuo kaltas ar nekaltas Izraelis ir jo priešai, kur baigiasi gynyba ir prasideda genocidas?

 

Karas dėl apibrėžimų

 

Vaikų polinkį piešti linijas apmąstė ir vieno radikaliausių ir įtakingiausių XX a. pabaigos filosofinių projektų kūrėjai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Jie liniją įvardijo kaip tapimo formą ar tapimo kelią: linijinis vaiko piešinys yra jo teritorijos įtvirtinimas ir sykiu pabėgimo trajektorija, savęs įsisąmoninimo ir laisvės aktas. Ar tą patį pasakytume apie kitas mūsų pasaulį subraižiusias linijas: sienas, tvoras, žemėlapius, dienotvarkes, įstatymus, socialinių tinklų burbulus? Nesunku pastebėti, kad daugiausia sekėjų ir patiktukų surenka kaip tik tų socialinių tinklų paskyrų kūrėjai, kurie visada viską žino, kuria aiškius kontūrus turinčius komentarus, panašius į linijinius komiksų personažus ir pasakas.

Interneto socialiniuose tinkluose iš esmės vyksta karas dėl apibrėžimų ar įsivaizduojamu peiliu raikomo pasaulio, kuriame kurie nors dalykai kuo griežčiausiai – o drauge aistringai ir pasitelkus iškalbos galią – atskiriami nuo kitų. Negana to, kad visus veda iš proto dėl išvystytų technologijų ir akimirksniu jomis perteikiamų vaizdų priartėjęs karas, veiksmas socialiniuose tinkluose dažniausiai vyksta iš esmės karo lauko sąlygomis. Jokių pustonių, niuansų, abejonių dėl to, kas draugas ar priešas, savas ar svetimas. Jokių dvejonių, kas teisinga, o kas ne. Komentarai gimsta žaibiškai, dažniausiai koncentruoti, atriboti nuo pereinamųjų pavidalų, neapibrėžtumų, „išvalyti“ pašalinus detales, išsišakojimus. Veikdamas kitaip, pateikdamas sudėtingesnę, sunkiau apibrėžiamą mintį, paprasčiausiai būsi arba neperskaitytas, arba tiesiog nesuprastas.

Socialinių tinklų sfera internete – infantilus pasaulis, kur privalu kalbėti aiškiai, trumpai, apsibrėžus, o dar geriau – pateikiant vaizdinę medžiagą su visiems suprantama žinia, simbolika. Kiekviena žinia turi būti tarsi kulka ar taktinis karo veiksmas, aiškiai pasakantis, kas yra tavo draugai ar priešai, kas tau vertinga ar gražu. Ir tik tokia gerai ir aiškiai apibrėžta žinia bus verta dėmesio, tarsi šūvis, su kuriuo turi skaitytis, kuris yra reikšmingas tiek savam, draugui, tiek svetimam, priešui. Kaip ir karo lauke turi veikti greitai, pernelyg nesvarstydamas, bemaž automatiškai, nes tai, kas vyksta šią akimirką, kitą jau gali būti nebesvarbu arba persimainę nebeatpažįstamai. Jei nesuskubsi, tapsi nesuvartotu gausaus informacijos daržo pertekliumi, pūvančiu ir niekam nemaloniu vaisiumi. Pasmerksi pelyti neišsakytas komplikuotesnes mintis ar ir visą savo gyvenimą, kuris tau pasirodė pernelyg sudėtingas išreikšti taip paprastai, kaip to reikalauja socialinių tinklų karo laukas. Čia, greito apsikeitimo informacija erdvėje, supaprastintos linijos braižomos ir perbraižomos iš vis didėjančio saugumo ir apibrėžtumo poreikio, čia pasaulis skerdžiamas ir pjaustomas iš baimės ir bejėgystės. Iš vaikiškumo. Infantilumo, apie kurį nebūtum sužinojęs, jei ne technologijos, jei ne socialiniai tinklai.

Čia, interneto socialiniuose tinkluose, neretai aptinki, kaip vaikiškai, brėždami savo mąstymo linijas, pasirodo tau simpatiški žmonės, su kuriais fragmentiškai, neapibrėžtai bendravai realybėje. Galbūt anuomet, kažkada, sykį ar keletą su jais kūrei pasaulio metaforas žvilgsniais, judesiais, juokeliais, be griežtų linijų. Buvai beįtikįs transcendencijos ar sielų bendravimo galimybėmis. Paradoksaliausia, kad matydamas jų brėžiamas linijas buvai provokuojamas brėžti savąsias, nusirisdamas į vaikišką supaprastintų dalykų pasaulį. Kaip šauksi, taip atsišauks? Jei ši formulė ne tiek vaikiška, kiek išmintinga (o jeigu tai tas pats?), linijų braižymas turėtų būti begalinis. Nebent atsitrauktum į šiandien vyraujančių santykių užribį, į atsiskyrėlio vienatvę ar uždarą akademinį ratelį, kuriame vis dar galioja pasaulio neapibrėžtumo norma, kur politinės, socialinės, tautinės, žanrų ir kitokios sienos ar aiškiai sustatytos struktūros neatrodo savaime suprantamos.

 

„Baisūs visi angelai“

 

Minėtieji Deleuze’as ir Guattari, pateikę „rizomos“ koncepciją, kritikuoja griežtas ribas ir siūlo vietoj hierarchinių struktūrų mąstyti tinkliškai, dinamiškai. Šioje koncepcijoje pabrėžiamas tapimas (becoming), arba neapibrėžtas, pereinamųjų būklių procesas, o ne fiksuota būklė. Tvirtų priešpriešų, griežtų ribų dirbtinumą pabrėžė ir Jacques’as Derrida, Michelis Foucault, ne vienas šių laikų semiotikas, antropologas, biologas, ekologas, rašytojas, architektas.

Dekonstruodamas daugelį „savaime suprantamų“ ar klasikinių apibrėžimų Derrida parodė, kad tariamai tvirtos priešpriešos, pavyzdžiui, kūnas ir siela, žmogus ir gyvūnas, protas ir jausmai, yra dirbtinės. Bet ar tai didelis nuopelnas XX a. pabaigoje suformuluoti mintį, kuri amžiaus pradžioje, beveik du dešimtmečius iki Derrida gimstant jau buvo įvardyta Rainerio Marios Rilkės „Duino elegijose“? 1912 m. rašytoje pirmojoje iš elegijų šis neapibrėžtumas suskamba kaip grožio ir siaubo priešprieša: „Mat grožis tėra / šiurpo pradžia, kurią dar ištverti įstengiam, / žavimės juo tik todėl, kad jis mus atsainiai / nesunaikinęs palieka. Baisūs visi angelai.“ O 1922 m. trečiojoje jau minima ir linija, ir jos kuriamas, nuo chaoso saugantis saugumas: „Ak, ir kurgi tie metai, kai tu jam tiesiog / savo liekna figūra siautulingą chaosą užstojai?“ Arba: „Juk ir jis pats, ramiau atsidusęs, nuo tavo žodžių lengvų ir snaudulio pirmo apsalęs, / po blakstienom, kurias jau miegas pradėjo lipinti, / rodės apsaugotas…“ Ir toliau: „Taip, siaubai jam šypsojos…“ (vert. Antanas Gailius). Nenuostabu – Rilkė buvo ir išlieka mums regėtojas, raganius.

Tad, regis, visai neatsitiktinai liminalumo sąvokai bei reiškiniui daug dėmesio skyręs sociokultūros antropologas Victoras Turneris menininkus ir pranašus priskyrė tai pačiai kategorijai: tai jie įvardija besiribojančias erdves ir jų perėjimus, jie yra tarsi eksperimentinės būsenos žmonės, jų kūryboje atrandame dar nesupjaustytą, gabalais nesudalytą evoliucinį potencialą. Kaip pavyzdys – XX a. futuristai ar dadaistai, jų kūryba ne tik griovė meno normas, bet ir kūrė naujas socialines formas bei vertybes. Net stalinistinės struktūros visiškai neatsitiktinai šių meno srovių atstovus vertino kaip tikrą pavojų. Tiesa, liminaliais asmenimis Turneris įvardijo ir asmenis, kurie tam tikro ritualo ribinėje būsenoje neturi aiškios tapatybės – nėra „nei čia, nei ten“. Bet ar tokie neapibrėžtieji vis dar įmanomi karingose dabartinių interneto socialinių tinklų erdvėse, ar jie net ir dabartinėje demokratijoje nėra pasitraukę į pogrindį, o tapdami matomi daugeliui pasirodo ne tiek pavojingi, kiek nemalonūs? Dažniausia jie tampa abiejų pusių – iš „ten“ ir iš „čia“ – taikiniais, į juos nukreipiamos visos virtualaus karo žodinės kulkos. Taigi, socialiniuose tinkluose jie, jeigu tik ryžtasi neapibrėžtumą pateikti ne vien kaip meninės kūrybos taisyklę, bet ir kaip socialinių reiškinių matą, geriausiu atveju priskiriami nereikšmingiems informaciniams lavonams, išspjaunami kaip tie Naujajame Testamente minimi drungnieji. Lygiai taip pat jie savavališkai ar net su tam tikru įniršiu dėl jų keliamo nesaugumo priskiriami „ten“ arba „čia“ kategorijoms, nes jų buvimas abipus paprasčiausiai arba nesuvokiamas, arba nepripažįstamas, arba vertinamas kaip grėsmė. Tiems, kurie, kaip kadaise vaikystėje, saugūs jaučiasi tik braižydami ribas ar jas adoruodami.

 

Amžinieji vaikai

 

Amžinieji vaikai, amžiams pamilę aiškias, apibrėžtas formas! Einantys lengviausiais, išbandytais, daugiausia patiktukų ženklinamais keliais! Nes tik tai padeda išlikti sveikam, neįjungiant „kovok arba bėk“ režimo, o ko gi daugiau reikia vaikui – dideliam ar mažam: saugumo tarp savųjų, saugumo pasaulyje, kur atogrąžų miškų nykimas matuojamas futbolo aikštėmis, o ne kurios nors vienos atogrąžų gyventojų matų sistemos vienetais. Amžiniesiems vaikams saugu ten, kur niekas nebekelia klausimo, kodėl taip svarbu šiais laikais išlikti punktualiam, vienodu laiku tarsi kaliniui pradėti darbo dieną, vertinti arba dėtis vertinančiam darbo efektyvumą, o ne kitaip racionalią formulę: dirbti tik tiek, kiek užtektų pragyventi, kaip kad buvo vertinama iki laikų, kai pramoninė revoliucija visus pavertė visuotinės darbo mašinos degalais. Degalais, išmokytais darniai choru traukti tautą garbinančias ar tik savo tautai priskirtą dievą šlovinančias giesmes. Degalais, užkuriančiais ne tik bendrojo vidaus produkto augimo variklį, bet ir – paradoksaliu būdu – vis įvairiau ir dažnai kritiškai tokį augimą vertinančią kultūrą… gebančią atpažinti įvairiopų ribų dirbtinumą. Ko vertas vien žinojimas apie žmogaus ir jame gyvuojančių mikroorganizmų sugyvenimą, žmogaus organizmo egzistavimui tiesiog būtinas vadinamąsias gerąsias bakterijas! Arba kaip lengvai ir greitai pasistumia riba karo metu, kai vietoj humanizmo pasirenkamas priešo dehumanizavimas, o žudymas kaip aiški blogio kategorija staiga pavirsta nekaltu žudymu kovojant su priešu. Kur tas pats humanizmas virsta socialine sistema su atliekamais žmonėmis, atstumtaisiais: gyvenant Vilniaus stoties rajone jie pernelyg gerai matomi, kad juos pamirštum taip, kaip jie pamirštami „gyvenant“ socialiniuose tinkluose ar, tarkim, stebint stulbinančius architektūros posūkius, panašius į dirbtiniais gamtos ženklais prisidengusią naująją gamtą, naujus papuošalus civilizacijos odai.

Šiandien architektūra vis dažniau jungia pažangiausias technologijas ir gamtinius principus – žengia koja kojon su neapibrėžtumą reflektuojančia šių dienų filosofija. Kompiuteriniai modeliai leidžia projektuoti pastatus taip, kad taptų artimesni natūraliems ritmams. Startinėje pozicijoje matome Antoni Gaudí Sagrada Familia, vėliau pasirodo Nicholo Grimshaw, Zahos Hadid ir kitų projektai. Grimshaw „Eden Project“ (Kornvalis, Jungtinė Karalystė, 2001) yra didžiulis ekologinis kompleksas, pastatytas buvusiame molio karjere pietvakarių Anglijoje. Jį sudaro keli milžiniški burbulų pavidalo šiltnamiai, kuriuose atkurtos tropinė ir Viduržemio jūros klimato zonos. Čia nėra stačių kampų, aiškių ašių ar simetrijos – viskas paremta gamtiniais, biologiniais principais. Hadid projektuoto Heydaro Aliyevo centro (Baku, 2012) forma atrodo tarsi be pradžios ir pabaigos, be stačių kampų, be aiškių perėjimų tarp sienų, lubų, grindų. Būdamas visiškai priešingas „dėžės“ architektūrai, jis demonstruoja tarytum nuolat kintantį, judantį paviršių, artimą gamtos logikai. Tačiau ką galėtų reikšti tai, kad šalia tokių prabangių vizionieriškų projektų auga vis daugiau greitai pastatomų dėžučių su vos keliolikos kvadratinių metrų ploto butais, mažai kuo besiskiriančiais nuo didžiulėse sudalytose erdvėse įrengtų darbo vietų, skirtų dirbantiems kompiuteriu? Ar šios erdvės neprimena vaikiškų lovelių su grotelėmis, saugių, atitvarais aprėmintų mažiesiems skirtų žaidimų erdvių? Ar tokios erdvės, kuriose pasaulis dažniausiai matomas tik apibrėžtuose skaitmeninių prietaisų ekranuose, nerezonuoja su socialinių tinklų struktūromis ir komunikacija internete, kur pasaulis pateikiamas skiautėmis, atraižomis, gabaliukais? Ar dėžutėse auginami piliečiai nėra tie, kurie, gindami kiekvienas savo apibrėžtą pasaulėlį, aršiausiai kaunasi interneto socialinių tinklų erdvėse?

 

Padėvėti ir atsarginiai

 

Vaizduojamajame mene iš griežtų formų jau kuris laikas išsineriama, taikant autorinę techniką, maišant žanrus, įvedant performanso elementų. Viena mažiau apibrėžto, nors ir „braižomo“ kūrinio variacijų šiemet buvo eksponuojama Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose, gretinant su paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ (veiksiančia iki 2026 m. sausio 4 d.), skirta dviejų amžininkių karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės gyvenimo pasakojimams. Šalyje žinoma tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė eksponavo darbą „Šokis ir Kilimas“ (2021), kurio rezultatas buvo vilnonis kilimas. Kartu su partneriu šokdama tango kūrinio autorė išardė spalvota vilna sukurtus rašto ornamentus, jos manymu, suteikdama kūriniui daugiau „gyvybės, netikėtumo, emocijos“. Performansas buvo parodytas karališkus ženklus išsaugojusioje Panemunės pilyje tarptautinio veltinio simpoziumo metu, tapdamas tam tikru išskirtiniu, aukštakilmiams ar Dievo išrinktiesiems skirtu žymeniu: tai jiems skirta išardyti anksčiau nustatytas ribas. Būtent jie pirmieji aptinka pereinamąsias gamtos formas, nepasitenkina sustabarėjusiomis struktūromis, pasižymi didesne drąsa tiek griauti, tiek statyti ką nors, ko dar niekieno akis nematė, bet kas taip įprasta mūsų planetos tvarkai… o gal netvarkai? Bet ar toks karališkas, išdraikytais, tarsi sugadintais raštais išmargintas Bogdanienės kilimas būtų suprantamas ir gražus ribas pamėgusiai ir tik įstatymo, taisyklių, bausmių grėsmės ir tariamo socialinių burbulų saugumo suvaldomai interneto tautai?

Kita vertus, dažnas ribos peržengimas ilgainiui paskleidžia savo smulkias sporas aplinkoje: prieš keletą metų tapo madingi kilimai, imituojantys laiko žymes, – jų dizainas kuria iliuziją, kad yra sunešioti, nudrengti, išblukę. Tiems, kurie praktikuoja panašias madas, turbūt nė į galvą neateina, kad šiais pasirinkimais jie tik imituoja laikus, kai daiktai būdavo naudojami tol, kol susidėvi, kai būdavo vertinamas rankų darbas ir ilgas triūsas, kurio prireikė daiktui sukurti, o ir patį daiktą – baldą ar kilimą – naudodavo ne viena šeimos karta. Ne visiems ir ne visada atrodė, jog apsitrynęs daiktas gali būti nelabai gražus ar ir nebelabai švarus, aplipęs visokiais iš kartos į kartą perduodamais („paveldimais“) mikroorganizmais, kurių geriau atsikratyti.

Gali būti, kad minėtoji tariama padėvėtų daiktų mada yra tarsi neįsisąmonintas „atsarginis gyvenimas“, kuris taip niekada ir nebus panaudotas. Terminą skolinuosi iš Viktorijos Daujotytės autobiografinių tekstų knygos „Kai rašai, nebijai“ (2024): autorei toks atsarginis gyvenimas yra jos giminės moterų, kaimiečių, gyvenimo istorijos, kuriose ji atpažįsta save ir savo gebėjimus gyventi taip, kaip gyveno jos. Ar daug kas šiandien galėtų tarti sau turįs atsarginį gyvenimą, visiškai skirtingą nuo subraižytų miesto ar interneto erdvių, laisvą nuo „savaime suprantamų“ normų ir apibrėžimų, propagandiniais principais pateikiamų istorijų? O jei kas ir turi tokį atsarginį, ką toks jam reiškia? Regiu jį kaip liepsnojantį drungnumą, nusvilinantį linijas, užkrečiantį ardančia ir viską savaip perbraižančia grybiena, padedantį trūnyti nepanaudotoms, atsarginėms pakaruokliškoms virvėms. Kaip laike ir erdvėje neapibrėžiamą performansą – kosminį ir mikrokosminį, kuriame grožis yra šiurpo pradžia ir kur baisūs visi angelai.