Apie kūną
Paauglystėje atėjus pas draugę į svečius, beplepant, prasiverdavo svetainės durys, ir pro jas iš pradžių pasirodydavo tik baltos skepetos kampas ir viena akis. „Močiute, ko norėtum“, – klausdavo draugė. Akis kurį laiką stebeilydavo į mus, o tada močiutė įsidrąsinusi suulbėdavo: „Gul gul gul.“ Draugė su meile atsakydavo jai: „Gul gul gul.“ Močiutės veidą nušviesdavo vaikiška šypsena – taip šypsosi neseniai tą daryti išmokę kūdikiai. Po to jos galva dingdavo ir durys vėl tykiai užsiverdavo.
Tokio amžiaus mažai ką nutuokėme apie diagnozes, o ir interneto dar nebuvo. Senatvinė demencija ir Alzheimerio liga buvo įrašytos medicinos enciklopedijose, tik tuo metu jas vartydavome kitais tikslais: kaip ir dauguma paauglių ieškodavome su lytiškumu susijusių dalykų, o ypač uoliai – juos įvaizdinančių iliustracijų. Draugės močiutę pažinojau nuo vaikystės – vykdavome kartu į kolektyvinį sodą, valgydavome jos pagamintą maistą, klausydavomės istorijų. Ir staiga iš suaugusio žmogaus ji tapo vaiku, kuris pamažėl ėmė atvirsti į kūdikį. Močiutė beveik iki mirties miegojo draugės kambary, toji keldavosi prie jos naktimis – tik ji viena iš visos šeimos suprasdavo, ką tiksliai močiutė nori pasakyti. „Gul gul gul“ pagal intonaciją galėjo reikšti ir skausmą, ir baimę, ir alkį.
Kitos bičiulės pirmas „vaikas“ taip pat buvo ne iš jos įsčių atėjęs, o jos motinos motina, iš kurios atėjo ji pati. „Norėčiau vėl močiutėlės, kurią galėčiau prižiūrėti“, – išsitarė man, kai močiutė numirė. Nepasakė, kad norėtų naujagimio. Juk močiutę irgi galėjo maitinti, sūpuoti ir vystyti.
Įdomu, kad abiejų draugių negąsdino senas neįgalus kūnas, nebuvo atgrasu jį prausti ir kitaip intymiai apgerbti. Pamenu, man, neturėjusiai su savo močiute artimo ryšio, nuostabiausia buvo visiškai natūralus draugių noras slaugyti – kylantis net ne iš pareigos, o, kaip dabar suprantu, iš besąlygiškos meilės.
Violeta Bubelytė. Aktas. 1983. MO muziejaus kolekcija
Pati pirmą kartą su tokia intymia ne savo kūno priežiūra susidūriau būdama septynerių, gimus broliui. Gerai pamenu patį pirmąjį kartą, kai mamai išėjus į parduotuvę jis, paliktas mano globai, džiaugsmingai prikrovė į vystyklus (sauskelnių era dar nebuvo atėjusi). Įsiręžusi kėliau jį į kriauklę prausti ir apsiverkiau iš nevilties, nes buvo fiziškai sunku, o brolis tuo metu laimingas gugavo: „Gul gul gul.“ Vėliau įgudau jį pervystyti ne blogiau nei mama, o brolio kūnas man tapo tarsi mano pačios kūno tęsiniu – suvokiau jį kaip savo dalį, už kurią esu atsakinga kaip už savą.
Tuo metu, kai draugė slaugė savo alcheimeriu sergančią močiutę, o aš padėjau tėvams auginti brolį, augo mūsų pačių kūnai. Mokyklos išvietėje kartkartėmis apžiūrėdavome viena kitą – mūsų kūnai keitėsi, brendo; dar po keliolikos metų nešiojo kūdikius, gimdė, vėl nešiojo, vėl gimdė, paskui traukėsi į savo pirminį būvį, pradėjo pamažėl senti, kol galų gale, prigimčiai atšaukus kraują ir vaisingumą, vėl tapo tik mūsų. Tarsi būtume pradėjusios kelią atgal į vaikystę.
Šalia nuolat esantis vyro kūnas man kartais primena jausmą, kokį jaučiau brolio kūnui, – atmetus erotinę trauką, savo vyro kūną paradoksaliai suvokiu kaip savo kūno tąsą – būna, jaučiuosi tokia pat aukšta kaip dvidešimt centimetrų aukštesnis vyras, o kartais čiuopiu jį kaip save – tarsi pati turėčiau stiprų bekrūtį biustą ir falą. Gal tokiu būdu poros nesąmoningai pasiruošia slaugyti vienas kitą – kai kūnas yra tiek pažįstamas, savas ir mylimas toks, koks yra – besikeičiantis, senstantis, galutiniame taške tampantis vieniu – pelenuose ar dulkėse, iš kurių visi ir atėjome.
Šiuos kelis epizodus prisiminiau skaitydama latvių rašytojos Annos Auziņos dienoraštį „Buveinė“ (vertė Audrius Musteikis). Prisipažinsiu, kažkiek pavydžiu latviams šio kūrinio, kartu išgyvenau tą turbūt kiekvienam rašančiajam pažįstamą pavydo smigtelėjimą – kodėl gi ne aš parašiau tokią knygą.
Net ir turint omeny, kad tai būtų titaniškas darbas: kūno temos lietuvių literatūroje vis dar yra tabuizuotos – sunku apie jas rašyti literatūriškai ir nebanaliai, o aprašomos be eufemizmų, buitiškai, rizikuoja skambėti vulgariai. Vis dėlto Auziņai pavyko atrasti būdą – beveik neįmanomą aukso vidurį ir apie intymiausius dalykus – kūną, jo brendimą, geidulius ir seksą – parašyti natūraliai ir pagauliai. Knygą sunku apibūdinti keliais sakiniais, nes norisi apie ją kalbėti labai daug. Ir vis dėlto geriau imti ir skaityti, nes „Buveinė“ – tai be galo, net vietomis pavojingai atviras, bet jokiais būdais nevulgarus moters kūniškumo dienoraštis: nuo paauglystės iki brandos, apimantis santykių, partnerystės, motinystės temas, pamažėl žengiant į senatvę.
Būtent slaugymu „Buveinėje“ simboliškai pabaigiama Terezės – autorės alter ego – dvylikos metų dienoraščio rašymo epopėja. „Svarsčiau galimybę išleisti knygą pseudonimu. Jei mama dar būtų buvusi gyva, taip būčiau ir padariusi“, – interviu literatūrologei Laurai Laurušaitei („Šiaurės Atėnai“, 2025, Nr. 9) sako Auziņa, skausmingai ir atvirai aprašiusi santykį su senatvine demencija susirgusia motina. Lauros paklausta, ar latvių rašytojos taip pat sulaukia kritikos dėl seksualumo temų ir pernelyg atviro jusliškumo tekstuose, atsako: „[...] priekaištai niekada nebuvo tiesioginiai, kritikuota ne tema, o visada surandama priežastis, kodėl tai padaryta blogai. Paprastai būdavo pabrėžiama: apie tai rašyti galima, bet reikia rašyti kitaip; niekada ne taip, kaip parašyta, – visada kaip nors kitaip. Taip, šiandien požiūris liberalesnis, tačiau vis dar egzistuoja pasąmoninė tendencija labiau vertinti „visuotinę“ – t. y. vyrišką – patirtį literatūroje.“
Tarsi paneigiant šią mintį, tiesa, ne literatūroje, o skulptūroje, rugpjūtį kilo skandalas dėl Mykolo Saukos sukurtos nuogos senyvos moters skulptūros, kuri buvo padegta, vos tik pastatyta vienoje iš Zarasų miestelio aikščių. „Laimintoja“ užkliuvo ne tik padegėjui – komentatoriai socialiniuose tinkluose reiškė nepasitenkinimą, kad nuogas senas kūnas nėra tas meno kūrinys, kurį jie norėtų matyti. Kūną, ypač neatitinkantį normų – amžiaus ar sudėjimo, vis dar įprasta slėpti. Nebrandžioje jaunystės kultu įsiaitrinusioje visuomenėje senatvė vis dar yra tai, ką norisi nuneigti ar bent jau neturėti prieš akis jos akivaizdumo ir neišvengiamumo.
Šią vasarą, besidegindama Lietuvos pajūry, nudistų paplūdimyje, stebėjau gintarą renkančius poilsiautojus – vienoje Nemirsetos paplūdimio vietoje bangos po nakties sunešdavo itin daug žolių, ir po jas nuolat kažkas naršydavo. Nauji paplūdimio žioplinėtojai prisidėdavo prie jau tupinėjančių ir gintaro kruopelių beieškančių. Įvairaus amžiaus, lyties ir kūno sudėjimo žmonės ten keisdavosi kaip statistai – pritūpę, pasilenkę, nuogi, taikoje su savo mažiau ar daugiau netobulais kūnais, jie man simbolizavo kūno legitimavimo aktą. Buvo natūralūs ir be konfrontacijos. Savose buveinėse.
