Nieko nėra namie, vasara kambariuose

Tokiu pavadinimu rašėme rašinį aukštesnėje klasėje. Temą uždavė mokytoja Violeta Tapinienė ir pagrasė vengti banalybių. Banalybė, tarkim, buvo vasarą palyginti su greitai susikramtančios gumos gabalėliu. Pamenu, mano tekste tai buvo pabraukta raudonai, o paraštėse – Tapinienės pastaba „st.“ su šauktuku. Iki šiol kai kurių rašytojų tekstuose randu aibes tokių „metaforų“ – ak, tas išdavikas stilius, nematoma linija atskiriantis plebėjus nuo patricijų.

Nieko nėra namie, vasara kambariuose – pro atvirą langą šiltas vėjas išpučia užuolaidą, virtuvėje garsiai tiksi laikrodis.

Kieme mergaitė ropščiasi ant didžiulio akmens, įkaitusio nuo saulės. Akmens paviršius glotnus, ropščiantis nuogi keliai slysta atgal. Akmens pilvo šone – nedidelis įdubimas, kurio įsitvėrus pagaliau pavyksta įsitaisyti ant pačios viršūnės. Jauni beržai meta šešėlius ant kiemo takų, kaitra – lyg prieš lietų, beveik sparnais liesdami žemę, nardo čiurliai.

Laikrodžio tiksėjimas garsėja, beržų šešėliai ilgėja, pro plaukiančius debesis mirga saulė lyg pagreitintoje kino juostoje.

Kartais mano bibliotekoje nežinia iš kur atsiranda knygos. Neprisimenu, kas man jas skolino ar atidavė. Atsiverčiu Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“ – buvęs knygos savininkas kai kuriuos puslapius apklijavęs geltonais lapeliais ir (mėlynu tušinuku – sic!) pasibraukęs pastraipas. Iš tų beveik barbariškų žymų darau išvadą, kad knygos skaitytojui, o greičiausiai – skaitytojai buvo svarbi kelionių tematika. „Dar manau, kad pasaulis yra viduje, smegenų vagoje, kankorėžinėje liaukoje, stovi gerklėje, tasai gaublys. Iš esmės, jį būtų galima atkosėti ir išspjauti“*, – riebiai pabraukta.

Nuolat keliauju savo kankorėžinėje liaukoje, o dabar net nebesugebu grįžti į miestą iš jau beveik tropine drėgme alsuojančių miškų ir pievų. Vakarais driekiasi rūkai, pakimbantys ant papurusių vingiorykščių žiedynų. Tai mano trifidų pieva, neišleidžianti į miestą, šitaip atskirianti vasaros būtį, kurioje visi susitarimai yra sąlyginiai, iš kur išvyksti tik tada, kai pradeda pūsti gaivūs ir vėsūs rudens vėjai. Nedalyvauji draugų skaitymuose, knygų pristatymuose ir parodų atidarymuose. Esi tiesiog įpinta į slopų, žydinčių pievų apsuptą mikropasaulį. Esu jo dalis.

„Niekur neprivalau suspėti laiku. Tegu laikas rūpinasi dėl manęs, o ne aš dėl jo.“** Vasarą Lietuvos keliai turi keruakiško žavesio, net jei keliauji viso labo šešiasdešimt kilometrų iš vieno šiaurės rytų Lietuvos kampo į kitą. Išsiruošiu iš savo sodybos aplankyti A. sodo. Kelias leidžiasi vingriais siaurais liežuviais, vietomis tokiais siaurais, kad sutikusi priešais važiuojančią mašiną turi vienu ratu nulipti į žvyruotą kelkraštį. Pusantros valandos kelionėje, regis, kerti visus metų laikus – prapliumpa liūtis su įstrižai dangų perrėžiančia perkūnija, pakyla vėjas, paskui vėl plieskia saulė, o nuo žemės kyla troškus šiltas garas. Su A. apeinam jos valdas – ji aprodo savo lysves ir gėles, o tada geriam vyną. Iš savo gyvenime sutiktų šimtų žmonių tepažįstu kelis, su kuriais iš tikrųjų linksma tai daryti ir laikas nebetenka prasmės.

„Užrašai. Turėsiu laiko viskam užrašyti, užrašysiu tą moterį.“*** Automobilyje klausau Danutės Kalinauskaitės ir Aušros Kaziliūnaitės pokalbio „Rašytnamio“ tinklalaidėje. Danutė kalba apie klišes ir laužtuvą, kuriuo ginkluota „eina“ prie savo tekstų. Ir dabar, tik pradėjus rašyti šį tekstą, klastingai prasišiepęs spiečiasi klišių legionas. Tekstus rašyti sunku, net jei jie atrodo srūvantys lengvai, tarsi plepėtum „bilenką“ su bičiule mesendžeryje. Bet koks tekstas reikalauja kraujo ir „kas ką pagalvos“ mygtuko išjungimo. Pastarasis visada išsunks vieną kitą lašą, ir tai yra minimali kaina, kurią privalai sumokėti. Bičiulė pasakoja apie pernai vasarą vienoje atokioje Lietuvos degalinėje sutiktą moterį – keistuolę degalinės šeimininkę. Pasakoja taip lengvai ir įtaigiai, kad aš ją pamatau, ir matau iki šiol. Mąstau – ar kol moteris neužrašyta, ji egzistuoja tik mano vaizduotėje ir bičiulės atminty, ir ar to pakanka. Net jei parašyta geriausia knyga visą gyvenimą gulės stalčiuje, juk faktas, kad ji guli stalčiuje, nepakeis to, kad ji geriausia. „Užrašyk man tą moterį“, – rašau bičiulei. Nors ji jau tai padarė – tai kas, kad tik man vienai.

Ežero vanduo šiltas, jame nardo žuvų guotai. Į ežerą brenda moteris su mergaite ir nuogos panyra į įšilusį vandenį. Moters papilvėje – randas, likęs po pjūvio, pro kurį mergaitė atėjo iš vienų vandenų į kitus. Dabar, nerdamos į ežero įsčias, jos tarsi atkartoja tai, kas įvyko prieš penkiolika metų. Kupina smalsumo ir paaugliško nepasitenkinimo pasauliu, tarsi širšių debesio, mergaitė pamažėl virs moterimi. Dar po keliasdešimt metų ji galbūt į tą patį ežerą atsives maudytis savo dukrą.

●

Nieko nėra namie, vasara kambariuose – pro atvirą langą šiltas vėjas išpučia užuolaidą, virtuvėje garsiai tiksi laikrodis. Laikrodžio tiksėjimas garsėja, o buto gilumoje pratisai skamba laidinis telefonas, kurio ragelio niekas nepakelia.