LiteratūraEsė

IŠVARI PREMA

Kol gimdžiau, atėjo žiema

Taip atėjo rytas, ir mausti pilvą išvis nustojo. Svarsčiau, ar skambinti akušerei, ar ne, tačiau paskambinau, ir ji liepė man važiuoti į ligoninę – „vandenims nubėgus, per 12 valandų turime pagimdyti“. Tačiau suvokiau, jog sąrėmiai dar neprasidėjo, tai kaip aš pagimdysiu? Žinojau, kad greičiausiai skatins vaistais, jei neišsiteksiu laike.

ALIS BALBIERIUS

Iš „Hifų“

Sniegas, man regis, yra sapnų ir svajojimų kilmės.
Iš kažkokios paralelinės žemės.
Jis neša savy šviesą.
Sniego laukai nušviečia net tamsiausią trumpiausią metų naktį.
Viduržiemio sniegas yra mėnesienos brolis.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (32)

Mūzos lepina dailininkus.
– Nualino mane kūrybinis procesas. Prigulsiu. Pailsėsiu. Arba prisigersiu.
Nei muzikantas, nei aktorius to negali padaryti, kai jie scenoje. Groja ir vaidina skaudančiomis galvomis. Ir klaidų trintuku ištrinti negali.
PETRAS REPŠYS

Tikri nutikimai

Kažkas uždėjo ranką ant peties. Atsisukęs pamatė kariškį. Tai buvo rimta. Kariškis paklausė, ar dailininkas, ar turi dažų, liepė eiti su juo. Sustojo prie vykdomojo komiteto tvoros. Kariškis atrakino vartelius ir liepė nusiauti batus, nusiavė ir pats. Kieme visu ūgiu gulėjo Stalinas, dešinę ranką užkišęs už kitelio atlapo, žvilgsnį įrėmęs į dangų. Abu su kojinėm ėjo Stalino kūnu.

EDIS KRIAUČIŪNAS

Žemaitėjė

O kalba? Iš šono regis – grubi, nerangi kaip ir pats žemaitis, bet kiek joje malonybinių žodelių! Niekur Lietuvoj nerasit jų tiek. Varga vabaleli, tu, – lupa vyrą žemaitė. O kokie ištęsti patylėjimai, o reikšmių tose pauzėse! Ir nesupranta šių pauzių niekas, sako, kad nekalbūs tie žemaičiai. O žemaitiško tylėjimo neįstengia perprasti, neduota atvykėliams, susikalbama čia tylint, susikalbama žvilgsniais, mostais…

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (31)

Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Jei mokėčiau siuvinėti

Vita Zaman. Tarpupirščiai. 2021

Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (30)

Aukščiausiajame Teisme buvo sprendžiamas Miško brolių namų likimas.
Pilvai nugalėjo širdis.
Albinas Kentra – nebereikalingas žmogus Lietuvai. Nebereikia ir to, ką jis padarė.
Nebereikia Atgimimo.
ALIS BALBIERIUS

Iš „Hifų“

Po nakties kartais reikia labai ilgai sugrįžt į save.
Lyg būtum kažkur toli išėjęs.
Ne, ne sapnų šalimis, nors kartais ir jomis.
Kažkur giliau, iš kur kadaise ateita ir kur vėlei teks išeiti.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (29)

Skaitau dabar tūkstantį Sigito Gedos veidų ir liūdžiu.
Aš esu žmogiukas, gyvenantis sau ir savyje. Gaila man savęs.
Visa Būtis, nuo dangaus iki žemės, telpa „Strazde“.