LiteratūraEsė
Protingavimai (33)
Gyvenimo slinksmas sausio mėnesį
Gulėdamas ant matraco ką tik atlikau vieną iš mano meditacinių pratimų: tapatinausi su savo skeletu. Gulėjau Palangos kopose tarp krūmokšnių ir viksvų prie pat jūros netoli tilto (visada esu toje pačioje vietoje). Buvo lyg pavasaris. Mačiau jūrą, girdėjau jos ošimą. Paplūdimyje nebuvo nė vieno žmogaus.
Kol gimdžiau, atėjo žiema
Taip atėjo rytas, ir mausti pilvą išvis nustojo. Svarsčiau, ar skambinti akušerei, ar ne, tačiau paskambinau, ir ji liepė man važiuoti į ligoninę – „vandenims nubėgus, per 12 valandų turime pagimdyti“. Tačiau suvokiau, jog sąrėmiai dar neprasidėjo, tai kaip aš pagimdysiu? Žinojau, kad greičiausiai skatins vaistais, jei neišsiteksiu laike.
Iš „Hifų“
Protingavimai (32)
Tikri nutikimai
Kažkas uždėjo ranką ant peties. Atsisukęs pamatė kariškį. Tai buvo rimta. Kariškis paklausė, ar dailininkas, ar turi dažų, liepė eiti su juo. Sustojo prie vykdomojo komiteto tvoros. Kariškis atrakino vartelius ir liepė nusiauti batus, nusiavė ir pats. Kieme visu ūgiu gulėjo Stalinas, dešinę ranką užkišęs už kitelio atlapo, žvilgsnį įrėmęs į dangų. Abu su kojinėm ėjo Stalino kūnu.
Žemaitėjė
O kalba? Iš šono regis – grubi, nerangi kaip ir pats žemaitis, bet kiek joje malonybinių žodelių! Niekur Lietuvoj nerasit jų tiek. Varga vabaleli, tu, – lupa vyrą žemaitė. O kokie ištęsti patylėjimai, o reikšmių tose pauzėse! Ir nesupranta šių pauzių niekas, sako, kad nekalbūs tie žemaičiai. O žemaitiško tylėjimo neįstengia perprasti, neduota atvykėliams, susikalbama čia tylint, susikalbama žvilgsniais, mostais…
Protingavimai (31)
Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.
Jei mokėčiau siuvinėti
Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs.
