LiteratūraEsė

ANDRIUS MARTINKUS

Paštas (KLC). Requiem rankiniam skirstymui

Lapkričio 16 d. pradėjęs veikti konvejeris skirstys siuntas į 380 krypčių ir „galės išskirstyti apie 12 tūkstančių siuntų per valandą – rankiniu būdu tokiam siuntų kiekiui išskirstyti reikia 6 pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų“. 24 milijonai eurų – tiek Lietuvos paštas investavo į šį projektą. „Tai yra svarbiausia ir didžiausia pašto investicija per Nepriklausomos Lietuvos metus.“

AUDRIUS SABŪNAS

Žiedai, rudens lapai ir japonai

  Galbūt seniai nužydėjus vyšnioms ir net nuskynus vėlyviausius obuolius mažumėlę per vėlu ir egzotiška kalbėti apie žiedus. Tačiau nepaisant metų laikų čia, Kiote, priešingai nei Lietuvoje, vis yra ištaikančių pražysti žiedų – kamelijos, rožės… Su spalio viduriu atkeliauja man bene mieliausias metų laikas, kai po miestus ir miestelius sklando japoninių alyvų kvapas, o įsibėgėjus lapkričiui ir naktimis temperatūrai nebepakylant…

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Žiūrėjimas į debesis

kaukolinis-debesis-2020nn1
Debesys yra benamiai. Tai viena iš dviejų pačių artimiausių mano širdžiai jų savybių. Ir kai prisimenu frazę iš Šventojo Rašto, kad Žmogaus Sūnus neturės kur galvos priglausti, kažkodėl pirmiausia pagalvoju ne apie žmones, bet apie debesis. Iš tikrųjų: kur debesims priglausti savo galvas?
Tiesa, literatūroje, ypač poezijoje, debesys dažniau pristatinėjami ne kaip benamiai, o kaip nomadai. Pavyzdžiui, senas senas Michailas Lermontovas: Тучки небесные, вечные странники. Arba visai dar nesenas Charlesas Wrightas: And now the clouds come on, the same clouds that Turner saw. Nemanau, kad benamystė ir nomadystė – vienas ir tas pat. Tačiau kad jiedvi sieja ganėtinai artimos (kraujo?) giminystės ryšiai – vargu ar galima būtų nuneigti.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (8)

Nietzschė sakė, kad krikščionybė yra vergų religija. Ne. Tai laisvės religija. Mušk mane per dešinį skruostą, aš atsuksiu tau kairį, nes man neskaudės. Aš tik nusijuoksiu, kaip nusijuokė šv. Pranciškus, išmetęs savo turtus pro langą ir tapęs laisvas. Krikščionybė yra laisvė nuo pilvo.

AKVILINA CICĖNAITĖ

Sapnuoti sniegą

Sidnėjuje, kur dabar gyvenu, nebūna sniego. Tikro – nebūna. Kartais jis iškrenta tarsi netyčia, supainiojęs platumas, ir tuoj pat sutrikęs ištirpsta. Vis dėlto mitas, kad Australijoje apskritai nėra sniego. Jei dabar norėčiau jį pamatyti, sėsčiau į automobilį ir važiuočiau pietvakarių kryptimi tol, kol išvysčiau snieguotą viršukalnę, pavadintą angliškai neištariamu Kosciuškos vardu.

AUDRIUS SABŪNAS

Okinava. Apie tautą, norinčią užmiršti savo tapatybę

   Kasmet rugsėjo 18 dieną piečiausioje Japonijoje Okinavos prefektūroje ir pietinėje Kagošimos prefektūros dalyje minima Salų kalbų diena. Šią dieną prisimenamos kasmet vis silpstančios regioninės kalbos ir tarmės, puošiančios Riūkiū salyną. Pagrindinė iškilmė vyksta didžiausioje Riūkiū salyno saloje – Okinavoje. Kaip pirmasis, o gal ir išvis vienintelis lietuvis, bandęs prabilti okinaviškai salų kalbų šnekamosios kalbos konkurse, nusprendžiau turįs ką šia…

ALVYDAS JEGELEVIČIUS

Poezija ir barikados

Daina kaip ginklas – pats taikiausias, taikliausias ir stipriausias kovotojas. Daina kaip fakelas, kaip kelrodė žvaigždė, nušviečianti teisingiausius žingsnius ir tiesiausius kelius. Net ir tada, kai poetai ir muzikai krenta barikadų ugnyje, daina nenustoja skambėjusi, o po visų karų ji dar ilgai skamba primindama buvusias kovas ir pergales…

-mv-

Kakavinė postilė

Keturnedėlis būtiniausiai turi praeiti prestižinėje erdvėje, kuri tviska prabanga. Paskutinį kartą padaryti įspūdį draugams, giminėms. Paskutinės pareigos, po to visi asmenys nueina užmarštin, kaip nuėjo kūnas. Kūnas saugus keraminėje urnoje, laikys šimtą metų, net jei rusai ateis. 

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (7)

Žydai žino, kaip jų kūnai turi gyventi. Kuo rengtis, ką valgyti, kaip žmonas mylėti, kaip vaikus auginti, tiksliai parašyta jų knygose. Jiems apie tai galvoti nereikia. Todėl galvoti, kaip valdyti pasaulį, jie turi daug laiko.

RŪTA JAKUTYTĖ

Svogūnai labai sveika

  Man slenka plaukai. Kantriai, pastoviai, su man pačiai būdingu užsispyrimu, visai kaip kopos Nidoj, smiltelė po smiltelės, pleiskana po pleiskanos, varo žemyn, nors tu ką. O aš, ką aš, staigiai į virtuvę, šaldytuvo durelės atsidaro, svogūnas, labai gerai, sutarkuoju kaip už tėvynę, citrina, tai žinoma, viską, kas turi stiprų skonį, turėtų gerai ir mano plaukai virškinti, medaus dėl pasigailėjimo…