Kas be ko
Danieliui R. F.
Sakai, kad tavęs nepažįstu, patikini, kad širdy nubudusios pajautos – mano fantazijų ūkas, ir esi teisus, kaip teisus yra rudenį iš lapų apsiausto išsineriantis medis, kantriai nusikratantis to, ko negali nenusikratyti, nuolankiai apsinuoginantis isteriškos vėtros akivaizdoje, nuginkluojantis aistrą įsišaknijusiu profesionalumu. Atsitraukiu, bet ginklų nesudedu: ne mano valioj vėjus – kas, kad jie pastumdėliai, – numaldyti. Tačiau nuleidžiu rankas, nes tavo žodžiai it iš švino nulieti, nes jei nenuleisčiau, tas švinas vis tiek jas nusvarintų. Tokia ir pribūnu antradieniais, antradieniais vienuoliktą, – atsargon išprašytas, bet visada pasiruošęs švininis kareivėlis.
Atsargiai tęsiame darbą, rausiame žodžio šviesos neregėjusią omens šachtą, knisdamiesi pro pramanus ir prietarus akėjame iš lūpų į lūpas sudžiūvusių pasakojimų grumstus. Pagaliau nuščiūvame ir laukiame, baugščiai klausydamiesi vienur kitur birenančių smėlio srovelių. Nors iš tiesų bijau tik aš, o tu tikini tęsti, ir kai pasiduodu, pasiduodu tik todėl, kad nelaimės atveju liktum palaidotas drauge su manimi. Šio troškaus troškimo netrokštu, bet kas iš to – tarsi kas būtų karčiai nusijuokęs į veidą – jis vis tiek iš mano gyvatos ištrykšta. Ir čia pat mintis, kad nė tu manęs nepažįsti.
Sakai, gerai, kad pasisakiau. Bet ką? Ką išgirdai? Ar mūsų ausys nėra tik šmėklišką įsčių ošimą apklėtusios kriauklės? Šią mintį taip pat rutuliojame, tiesa, be froidiškų brienių, paskui sakau tau: Mãma, mãma, mãma. Iš tiesų nesakau – tik mintyse godoju.
Esi viena didelė ausis. Mane dusinančių virpesių imtuvas. Kaip kitaip paaiškinti, kad vis dėlto išgirsti? Sakai: Parašyk jai laišką. Sakai (nes tavo žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną): Įteikti nereikia. Sakai: Ką manai?
Dabar, kai namų darbas jau padarytas, manau, kad visai neblogai sudėliojau. Tūkstantis penki šimtai trisdešimt devyni rišlūs angliški žodžiai. Dvidešimt du klaustukai, du šauktukai, vienas keiksmažodis. Afraid – tris kartus ir n kartų vaikystėj. Sadness – du ir abu apie jos. Pain – irgi du ir abudu mano. I love you – keturis kartus, bet, kaip sako Kazys, infinitas veces infinitamente. Begalę kartų be galo be krašto, – sakau.
Manding, sutiktum, kad mano būties aiškinamajame žodyne žodį „melancholija“ paaiškina žodis „mama“ („pyktį“ – „tėtis“). Bet jau kuris laikas kasamės po žodžiais. Po melancholiško ir pikto vaiko pamatais mes kasamės. Čia trūksta, ne, nes net negali būti, čia nėra šviesos. Užkliuvę už kokios šaknies apčiupinėjame ją apgraibomis. Yra, yra tvirtų it sveiko medžio, tikrai tokių tvirtų yra. Bet labiau džiaugiuosi tomis sužeistosiomis. Gal tik visai sudarkytosios priverčia atšokti ir be garso riktelti, sustingti juokingai pražiota burna. Gerai, kad tamsu: atrodo, lyg bandyčiau tamsos atsikąsti. Manding, sutiktum, kad tame mano žodyne žodį „pasitenkinimas“ paaiškina žodis „auka“. Manding, šiek tiek nuo to pavargai.
Kitais kartais trykšti uolumu. Kaip tada, kai pašokai ir iš lentynos ištraukei ispanišką Tao Te Ching leidimą, kad palyginčiau su Elenos dovanotuoju lietuviškuoju Laozi. Atrodo, kad dedikacija tau irgi patiko (Kad nepadaugintum krikščionybės). Ir man patiko, kad tau patiko. Man taip labai patiko, kad tau patiko, jog nusipirkau Mertono Chuang Tzu komentarą, kad tą tavo–mano patikimą pratęsčiau. Nors dabar ima rodytis, kad knyga niekada nesibaigs (taip prailgo).
Bet knyga, kas be ko, gera. Joje radau porą itin puikių eilučių kai kam, ką drauge patyrėme, apibūdinti: Their talks flows out like piss, / Never to be recovered. Bet, kas be ko, ir tie pokalbiai yra geri. Galiu stebėti tavo stebėjimą – laiko, mano rankų, nervingo juoko, graudulio balse. Štai dar keletas puikių eilučių dėkingumui, kurį jaučiu, nusakyti: If there were no “that” / There would be no “this.” / If there were no “this” / There would be nothing for all these winds to play on. Be tavęs nebūtų manęs. Manęs be tavęs nebūtų. Nebūtų manęs be tavęs. Atvirkščiai nesakau, nes sakai, kad tavęs nepažįstu. Ir aš nenoriu būti įžūli.
Bet aš, kas be ko, esu.
Yra tokia fotografija, kurioje užfiksuota traukinio Granvilis–Paryžius avarija Monparnaso geležinkelio stotyje Paryžiuje 1895-aisiais. Į gatvės grindinį nosimi įsimūrijęs pro antrą stoties aukštą išlėkęs garvežys, šalia kurio pozuoja elegantiškai apsitaisęs vyras su katiliuku. Kai ateis laikas atsisveikinti, padovanosiu. Su užrašu kitoje pusėje: Psichoterapeutas ir jo klientė kelionės pradžioje.
