Flyover country
Dažnas iš mūsų dar prisimena savo pirmąsias keliones autobusais į Vakarus praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje su namie keptais sausainiais ir suteptais sumuštiniais. Tada tiek istoriškai, tiek kultūriškai, na ir pagaliau – geografiškai artima Lenkija pasirodydavo kaip privaloma neišvengiamybė, kurią reikia kuo greičiau pervažiuoti pakeliui į vokietijas, olandijas irgi prancūzijas – tas gerąsias labiau siekiamo užsienio šalis. Sustoti vis dėlto tekdavo: autobusams reikėdavo degalų, o keleiviams – tupyklų. Jau vėliau, pigioms oro linijoms atgabenus ankštų lėktuvėlių, Lenkijos pervažiuoti nebereikėjo, reikėjo ją perskristi, kad pasiektume išsvajotas airijas, ispanijas irgi graikijas. Su lėktuvėlių gausa ir tų perskrendamų šalių padaugėjo. Štai jums ir flyover country. Žinoma, jei atskaitos taškas – Lietuva.
Nepuolėm tada strimgalviais nei Lenkijos pažinti, nei su jos gyventojais bičiuliautis. Mūsų tautos praeities romantizavimas aršiai pjovėsi su artimiausios kaimynės istoriniais ir kultūriniais giminystės ryšiais. 1990-ųjų rudenį istorijos mokytojos patarimas vienuoliktokams grąžinti Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ savo seneliams ar pasidėti ant stalelio prie lovos pasiskaityti prieš miegą vietoj pasakos atrodė kone šventvagiškas, bet rimtesnių istorijos knygelių jau ir tuomet pamažu radosi.
Jungtinėse Amerikos Valstijose flyover country dažniausiai suprantama kaip didžiulis Amerikos žemės gabalas toliau nuo Atlanto ar Ramiojo vandenyno pakrančių. Taigi, šalies didžiuma. Arba vidurys. Ir vidurys ne tik geografiniu, bet ir ekonominiu bei socialiniu požiūriu. Taigi, vidurinės klasės gyventojų sluoksnis. Stereotipų ir prasivardžiavimų apie šalies vidurinę dalį pakrančių gyventojai turi prisigalvoję daug ir dažniausiai nei labai pagrįstų, nei tikslių. Maždaug – „nė vieno žmogaus ten nepažįstu, bet kažką apie tai girdėjau“. Pavyzdžiui, Teksase visi vaikšto kaubojiškais batais, o pikape ant sėdynės vežiojasi užtaisytus šautuvus, Ajovoje visi išvien minta kukurūzais, o Minesotoje šneka kaip filme „Fargo“. Beje, labai dažnai flyover country išskirtinai yra taikomas būtent Vidurio Vakarams, kurių dalis yra ir Ajova, ir Minesota. Nors, jei pasikliautume vien skaičiais, į Minesotą atskrenda daugiau lėktuvų, negu ją perskrenda, o Niujorko valstija savo ruožtu dažniau yra perskrendama, o ne pasirenkama kelionės tikslu. Kiekvienam savo…
Nors paskiros valstijos ir sulipdo bendrą darinį, vadinamą Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ir jų gyventojai atsiskaito tais pačiais pablukusiais žalsvais doleriais, visos valstijos turi savo ypatumų, susiklosčiusių per gana neilgą jų istoriją. Dar pridėk įvairiais laikais ir būdais atkeliavusias ir šaknis jau įleidusias etnines bei rasines grupes ir jų (ne)sugyvenimą su ten prieš juos buvusiaisiais bei įmesk į bendrą katilą vietos gamtos sąlygas, ir gausi tokią buzą, kurios subtilių skonių nė pats virėjas nebeatrinks. Ir pamėgink supainioti Pietų Dakotą su Šiaurės ar Kanzasą su Nebraska – išgirsi tokią pamokomą visų nelabųjų litaniją iš tenykščio, kad maža nepasirodys.
Kas dažnam flyover country gyventojui atrodo stabilu ir pastovu, pakrantės gyventojui dvokia progreso stoka. Iš dalies teisūs ir vieni, ir kiti. Laike sustingusių šalies vidurio miestų ir kaimų veidai jau seniai išbluko ir iriasi pirmyn kone iš inercijos. Ir sentimentas „viskas, kas mūsų, yra geriausia“ jau seniai nebegalioja. Kaip, beje, ir 2016 metų ultradešiniųjų rinkimų šūkis „We are taking our country back!“ Nuolat besikeičianti šalis vis dar ieško, kas jau seniai prapuolė ir niekada nebesugrįš? Keistoka, kad šoumenas iš realybės televizijos laidos tuščiais pažadais sugundė, atrodo, tvirtai ant žemės stovinčius šalies vidurio gyventojus. Juk prekyba jau seniai pakeitė gamybą, o saulės baterijos – akmens anglis deginančias elektrines. O kalbėti miniai tai, ką ši nori girdėti, jau seniai nebemadinga. Iš senosios šalies liko tik nostalgijos trupiniai, kurių į šviežios duonos kepalą nebesulipdysi. Žinoma, niekas nesiruošia iš flyover country atimti jų kasmetinių būsimo sojų pupelių ar kukurūzų derliaus ir jų kainų svyravimų prognozių, entuziazmo dėl kitą penktadienį vyksiančių miestelio gimnazijos amerikietiškojo futbolo rungtynių ir stirnų ar fazanų medžioklės pradžios ritualų. Savo ruožtu jie neturėtų ignoruoti ir išaugusios metamfetamino epidemijos – jo paklausa pakilo tiek, kad Meksikos karteliai žemomis kainomis „permušė“ vietinius prekeivius taip sukeldami gaujų karus.
Belieka stebėtis ir gėrėtis, kai Dievo pamiršto miestelio pagrindinėje gatvėje jau senokai lentomis užkaltus langus atplėšia ir kokį buvusį family restaurant atgaivina naujakurių šeima, tik kitokios odos spalvos ir gal kiek kitaip apsirengusi negu vietiniai, bet lygiai tokia pat gausi ir darbšti kaip vietinių gyventojų senelių ar prosenelių. Žemės ūkis jau ne pirmą dešimtmetį yra priklausomas nuo darbuotojų imigrantų. Kaip ir milžiniški mėsos perdirbimo cechai, kuriuos didžiosios kompanijos perkelia į vietoves, kur darbo įstatymai skylėti, o darbuotojų būrimasis į profesines sąjungas kone neįmanomas. Naujieji atvykėliai susiranda darbus, dažnai sukurdami darbo vietas sau ir kitiems ir net nepretenduodami į socialinę, medicininę ar kokią kitokią paramą, nes, neturėdami reikalingų dokumentų, jie veikiau gyvens tyliau ir miegos ramiau. Flyover country imigrantai atrado dar tada, kai aukštai danguje skraidė tik migruojantys paukščiai, todėl manyti, kad šiais laikais Jungtinėse Amerikos Valstijose – imigrantų šalyje – galėtų būti kitaip, yra mažų mažiausia naivu. Ne veltui dabartinė politinė dauguma baiminasi, kad naujieji imigrantai vieną dieną taps piliečiais ir prisiminę jos šių dienų potvarkius „išbuksuos“ ją iš valdžios ilgam laikui.
Amerikos vidurys vis dar yra ignoruojamas didžiosios žiniasklaidos, kuri pasidomi tenykščiais įvykiais, kai tokių, jos nuomone, ten nutinka. Na, pavyzdžiui, praūžia daug žalos pridarantis ir gyvybių nusinešantis tornadas ar ištinka kokia kita gamtos nelaimė. Ar įvyksta koks didesnis pašaudymas, nes mažesnių yra visur ir kasdien, ir prie tokių visi jau seniai priprato. Ir, žinoma, prieš rinkimus. Ypač prezidento. Mat abiejų partijų vėliavnešiams prireikia rinkėjų ir galimų jų balsų rinkimų dieną.
Vos 60 tūkstančių balsų trijose valstijose (Viskonsine, Mičigane ir Pensilvanijoje) nulėmė naująjį Baltųjų rūmų šeimininką 2016-aisiais. Tada buvo pasigirdę teigiančių, kad flyover country įkaitais paėmė visą šalį. Bene didžiausia jų kaltė buvusi ta, kad šie atėjo į rinkimus. Žemės druska, kad ir kokia rupi ir purvina būtų, savo darbą padaro. Tai privertė susimąstyti Demokratų partijos vadus, mat jų rinkėjai nėra tokie stropūs balsuotojai kaip respublikonų šalininkai. Paprastai per neprezidentinius rinkimus (tokie šiemet ir bus), kada perrenkama dalis Senato ir visi Atstovų Rūmų nariai, rinkėjų aktyvumas būna dar mažesnis. Rodos, nuo 1914 metų nė karto nebalsavo daugiau kaip 50 procentų balso teisę turinčių piliečių. Taigi, kaip ir visada – kuo daugiau demokratų rėmėjų ateis į rinkimus, tuo didesnė galimybė, kad jų partija ir laimės. Ir tik nuo jų priklausys, ar Senate ir Atstovų Rūmuose demokratai vėl turės daugumą, kuri savo ruožtu mėgins išgrūsti televizijos šoumeną iš Baltųjų rūmų prezidento kadencijai dar nepasibaigus.
Ankstyvas sniegas Šiaurės Viskonsine ir Mičigane ar lietus Pensilvanijoje gali paveikti rinkimų rezultatus daugiau negu negatyvios turtingų rėmėjų TV reklamos tose valstijose.
