Praėjusio laiko beieškant

Šiemet vieną liepos naktį nemigos valandą man į galvą įsėlino mintis apie pavadinimo „Prarasto laiko beieškant“ dviprasmybę. Gal į lietuvių kalbą negerai išversta, gal tiksliau būtų kitaip? Jeigu žodį „prarasto“ pakeistumėme žodžiu „dingusio“, tai nieko daug nepasikeistų – prancūzišką perdu turbūt galima versti ir šiaip, ir taip. Tačiau „prarastas“ tą naktį (ir kodėl gi per tiek daug metų niekada anksčiau?) man ėmė piršti vieną gana akivaizdžią konotaciją, tarsi kliuvinį: juk galima pamanyti, kad tai yra tuščiai iššvaistytas, bergždžiai praleistas laikas, – betgi Marcelis Proustas visai ne tai turėjo galvoje. Tad natūraliausia būtų tą laiką įvardinti tiesiog kaip praėjusį.

Žinoma, naktį apsilanko įdomių chimerų, bet dienos šviesoje daugelis jų nublanksta. Ir aišku, kad pavadinimas išverstas tinkamai. Tiesa, pirmasis angliškas vertimas buvo pavadintas Remembrance of Things Past – čia kaip tik ir bylojama apie „praėjusius“ dalykus, t. y. praėjusį laiką. Tačiau toks pavadinimas neskamba, jis pernelyg buitiškas, lyg net ir į gramatikos būtąjį laiką nutaikytas, ir per mažai literatūriškas. Ir vis dėlto šios naktinės mintys man neatrodė visai bergždžios, tad šį tekstą nusprendžiau pavadinti „Praėjusio laiko beieškant“ – ne „prarasto“.

Mat ketinu pakalbėti apie savo praėjusį laiką – tą jo dalį, kuri buvo skirta skaitymui. Perskaityta gera knyga man nėra objektyvi duotybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo manęs, – tai yra mano gyvenimo tėkmės epizodas, įvykęs tam tikru laiku, o kartais net ir savitoje vietoje arba vietose, jeigu skaičiau ne namie (arba ne tik namie). O skaityti ne namie kartais yra papildomas malonumas, nes galima ne tik mažiau blaškytis ir labiau susikaupti, bet ir jausti tekstą apgaubiančią nekasdienišką atmosferą, su kūrinio įtaiga savitai susiliejantį pro traukinio langą slenkančių vaizdų įspūdį arba raminantį parko medžių šlamesį.

Ir, žinoma, bibliotekoje. Nacionalinės (anuomet Respublikinės) bibliotekos išorė yra griozdiško sovietinio neoklasicizmo pavyzdys, bet vestibiulis sudarė didžiulę vertikalią erdvę su plačiomis terasomis, ir tai nuostabu. Skaityti būdavo galima ne tik skaityklose, bet ir, pvz., viršutinėje terasoje, kur žmonių nedaug. Nemažą dalį Prousto skaičiau toje bibliotekoje maždaug pirmus dvejus studijų metus. Skaitant ilgą teksto dalį nepertraukiamai, įsismelkia lėtas subtilios slinkties įspūdis – Svano meilė Odetei pamažu pereina iš ramaus, pasitikėjimą keliančio, netgi šiek tiek atsainaus jausmo į bręstantį, vis augantį nerimą, pasikeitus vaidmenims, kai Odetė ima emociškai tolti, sprūsti iš jo dabar jau desperatiško jausmo glėbio. Atsimenu, kaip tą knygos pasaulį, lyg nepelnytą nimbą, išsinešiau iš bibliotekos, ir prospektas, tuomet žargonu vadintas Brodu, atrodė truputį nerealus, nuo mano pagavos nutolęs, kaip Odetė nuo Svano. Bet man šis menamas atstumas nuo aplinkos buvo svaigiai malonus.

Kadangi toje Respublikinėje bibliotekoje dirbo mano teta, kartais knygas galėdavau pasiimti į namus. Ir tada patyriau, kad skaitymo malonumo galima pasigauti net ir visai atgrasioje aplinkoje. Tad Proustą skaičiau ir bjaurioje ligoninėje, kurioje atsidūriau siekdamas išvengti, beje, nesėkmingai, karinės prievolės.

Pačioje bibliotekoje buvo daug vietos pasivaikščioti, atitrūkus nuo knygos ramiai permąstant nematerialų knygos rūmą. Skaitant Vilniaus universiteto bibliotekoje pasivaikščioti buvo galima tik išėjus iš pastato – tai ankštesnė vieta. Bet ten buvo kur kas daugiau angliškos literatūros. Pro vadinamosios Profesorių skaityklos langus atsiveria vaizdas į Daukanto aikštę ir Prezidentūrą. 1987 metų vėlyvą rudenį, man atradus jau palyginti vėlyvą meilę – Conrado Aikeno prozą, pastate už langų – tada tai buvo Menininkų rūmai – buvo pašarvotas Petras Griškevičius, ten prie durų budėjo kažkokia sargyba, įeidavo ir išeidavo kažkokie žmonės, ir tai buvo brutalios, slegiamai nykios ir nepaguodžiamai svetimos valdžios viešpatija, o jautrus, subtilios vaizduotės Aikeno personažas ilgoje prakalboje, kupinoje dekadanso ir romantikos mišinio, savo meilei Sintijai tą dieną, be kita ko, bylojo:

 

Vienu metu buvau romanistas X, terliojausi su juodąja magija, alchemija, hašišu ir visais žinomais iškrypimais. Tai buvau nedorėlis! Moterys sudrebėdavo, kai joms mane parodydavo, apalpdavo, kai prie jų prisiliesdavau.

 

Ir galiausiai Sintija atsako:

 

Brangusis Viljamai, aš netikiu nė vienu tavo žodžiu, nė vienu. Kiaurai permatau šitą absurdišką nešvankybių kaukę.

 

Ir tada jau kita gaida tęsiasi tas sufantazuotas Viljamo monologas:

 

Skurdokas kraštas, bet man savas, Sintija. Šit apkerpėjusios ganyklų uolos – sukūriau jas iš savo ašarų. Iš mano aitrios širdies išdygo tie žagreniai su kraujaspalviais žiedais. Iš mano sužaloto kūno išaugo tie balti balti beržai.

 

Ir visa tai buvo pergalinga išeitis, miela prieglauda ne tik fizinėje skaityklos aukštybėje, bet ir dvasinėje nepalyginamai aukštesnio pasaulio sferoje negu tos dar visagalės, pilkais pelėsiais atsiduodančios sistemos bespalvio patriarcho laidotuvės.

Kalbėdamas apie šią tolimą savo gyvenimo praeitį ištariau žodį „meilė“. Meilė knygoms, žinoma, – o štai ką Proustas rašė apie subtiliai apmaudų meilės žmonėms aspektą:

 

Ir baimė ateities, kai mums bus atimta galimybė matytis ir kalbėtis su tais, kuriuos mylime ir kurie šiandien mums teikia didžiausią džiaugsmą, ši baimė anaiptol ne mažėja, bet auga, kai pagalvojame, jog prie skausmo dėl išsiskyrimo prisidės tai, ką šiandien įsivaizduojame esant dar žiauresnį dalyką: dėl to nekentėti, būti abejingam: nes nuo to pasikeis mūsų „aš“, liausimės justi ne tik savo tėvų, savo mylimosios, savo draugų, kurių nebebus šalia mūsų, žavesį, bet ir savo artumą jiems; jis bus su šaknimis išrautas iš mūsų širdies, kurioje jam šiandien skirta tiek vietos, ir galėsime mėgautis gyvenimu toli nuo jų, nors dabar vien pagalvojus apie tai mus apima siaubas; tad šitai reikš tikrą mūsų pačių mirtį, tiesa, po jos eis prisikėlimas, tačiau šitai įvyks jau kitame „aš“, iki kurio meilės nebepajėgs pakilti mirčiai pasmerktos mano buvusio „aš“ dalys.

 

Ar aš galiu tą patį pasakyti apie literatūros kūrinius, mano pamiltus jaunystėje? Iš esmės ne – bent jau tada tikrai negalvojau, kad ta meilė gali praeiti, ji ir nepraėjo, bet tikrai priblėso, nes antruoju skaitymu to pirminio stulbinančios nuostabos įspūdžio nebegaliu iš naujo prisikviesti.

Šią Prousto citatą buvau ranka persirašęs į storą sąsiuvinį, kur yra ir data: 76.XI.15. Žinoma, šį fragmentą dabar perrašiau ne iš to sąsiuvinio, o iš Galinos Baužytės-Čepinskienės vertimo, o tada pats buvau išsivertęs iš rusiško vertimo – niežulys versti jau buvo mane apsėdęs.

Taigi, skaičiau labai jau seniai, bet praėjus maždaug šešiasdešimčiai metų po Prousto knygų pasirodymo. Tačiau šis autorius man tada atrodė daug modernesnis negu vėliau rašę, bet mano anksčiau skaityti Cvirka arba Avyžius. Jis labai elementariai ir buvo modernesnis, nes, skirtingai nei anie, buvo modernistas. Tada man į galvą atėjo (ir iš dalies dabar išlieka) štai tokia eretiška mintis: aš gyvenu geresniame pasaulyje negu Proustas, nes po jo parašyta daugybė nuostabių romanų, o jam pačiam teko tenkintis Balzacu…

Į klausimą, ar amžių tėkmėje menas tobulėja, daugelis atsakytų neigiamai. O štai ką apie tai rašė pats Proustas, arba jo antrininkas, romane:

 

Ir klausiau savęs, ar iš tiesų egzistuoja skirtumas, kaip mes visada tvirtiname, tarp meno, kuris nepažengė pirmyn nuo Homero laikų, ir nuolatos besivystančio mokslo? Galbūt, atvirkščiai, menas čia niekuo nuo mokslo nesiskiria; mano nuomone, kiekvienas naujas savitas rašytojas pralenkia pirmtaką […].

 

Be jokios abejonės, Proustas buvo vienas iš tokių rašytojų. Man pačiam visada atrodo keista, kai sakoma, kad geriausias visų laikų lietuvių romanas yra Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Parašytas po Kafkos, Joyce’o ir to paties Prousto, šis kūrinys atrodo tik kaip neblogas užsigulėjusios literatūrinės jausenos ir mąstysenos pavyzdys. Tai yra romanas pėstininkas, atkakliu, bet vangoku uolumu siekiantis iškilti iki kokio leitenanto lygmens. Gal kartais tai ir pasiseka, bet iki aviacijos generolo siekti beviltiška. O štai nuo XX a. antros pusės lietuvių proza jau įveikė Žemės trauką ir įgavo sparnus – nuo Škėmos iki Kondroto, nuo Kunčino iki Kunčiaus ir Parulskio bei Jakučiūno, kartu su Radvilavičiūte ir Radzevičiūte, – tebus šiek tiek aliteracijos, – kuriama literatūrinė proza, prilygstanti jeigu ir ne geriausiems, tai bent geriems pasaulinės literatūros pavyzdžiams.

Tačiau čia iškyla ir šiek tiek priešingas aspektas – esminė priešprieša meno tobulėjimo suvokimui. Visi esame girdėję štai tokį daug skaitančių žmonių, tarp jų ir kai kurių rašytojų, požiūrį: „Šiuolaikinės literatūros aš nebeskaitau.“ Čia aiškiai slypi, o kartais ir atvirai išsakoma, nuomonė, kad šiuolaikinė literatūra yra prastesnė, neverta tokio dėmesio kaip ankstesnioji. Kalbant apie konkrečiai šiuos laikus, galima pagrįstai sakyti, kad atsiranda literatūros, o ir filmų, ypač plačiajame pasaulyje, kuriuos galima pavadinti projektiniais ar bent konjunktūriniais. Ir tai yra gana naujas, pastarųjų dviejų trijų dešimtmečių reiškinys, o Lietuvoje dar naujesnis. Bet kitomis apraiškomis tai yra toks pat senas dalykas kaip meno pasaulis. Dailininkai tapydavo portretus pagal didžiūnų užsakymus – kai kuriuos iš jų dabar laikome šedevrais. Rašytojai irgi šlovindavo tuos, kurie jiems skirdavo duonos kąsnį, beje, tai buvo ypač ryšku net ir mūsų krašte dar visai nesenu sovietmečiu. Tai įdomi tema, bet jos čia negvildensiu.

Man dabar įdomiau kas kita, nes tas meno suvokimo aspektas, kai praeities kūriniai laikomi geresniais už dabartinius, taip pat yra anaiptol nenaujas. Tad, neneigdamas projektinės literatūros egzistavimo, manau, kad suvokimo ir reagavimo į naująją literatūrą problema yra universalesnė ir daug senesnė.

Mintį, kurią čia noriu išplėtoti, puoselėjau seniai, bet ryškiau man ji nušvito viename „Šiaurės vasaros“ renginyje Jurbarke, kur buvo kalbama apie tai, kad būtent šitaip savo meto literatūrą vertino Josifas Brodskis, jau būdamas brandus autorius ir, svarbiausia, brandus skaitytojas.

Peršasi išvada, kad daugelis mūsų iki tam tikro amžiaus – galbūt 35 ar 40 metų – susiformuojame asmeninį literatūros kanoną, kuris vėliau jau menkai tegali būti papildomas. Veikmė čia paprasta. Jaunystėje mūsų literatūrinio suvokimo sąmonė yra tarsi tabula rasa. Kai švarioje sąmonės lentoje parašoma kas nors labai meniškai gero, tai mums natūraliai sukelia stulbinantį įspūdį ir jis daugiau ar mažiau išlieka visą gyvenimą. Bet kai toje lentoje būna prirašyta jau daug puikių dalykų, naujais įrašais sukelti tokį pat stiprų įspūdį yra sunku. Tad neišvengiamai tie nauji įrašai, tos vėliau perskaitytos knygos ima atrodyti blankesnės. Tai yra amžina subjektyvaus suvokimo prerogatyva, kuri vargu ar gali būti įveikta.

Kaip tik dėl to, pvz., Alfonsas Nyka-Niliūnas, nors savo meto lietuvių literatūrinėje terpėje atrodė gana modernus, net maištingas, bent jau savo kūryba, o ir kaip vertintojas šiaušėsi prieš tam tikrą ankstesnės kartos sustabarėjimą, – vis dėlto galiausiai pasirodė esąs gana konservatyvus ir į geriausių pasaulio romanų dešimtuką įtraukė tik dvi XX a. knygas, o kitas – XIX a. Kaip tik į tą jo jau susidarytą kanoną jo sąmonė nė už ką nebegalėjo įsileisti, pvz., gerokai vėliau perskaitytos Vladimiro Nabokovo kūrybos, nors šiaip šiedu autoriai, bent jau mano literatūrinių sąsajų vaizduotėje, būtų galėję rasti daug ką bendro.

Šis kanonas susiklosto ne pagal kūrinių parašymo chronologiją, o pagal individualią jų perskaitymo seką.

Atbulinis bėgis tik retkarčiais gali padėti. Bent jau aš vos vienu kitu išskirtiniu atveju teksto trauką pagavau tik iš antro karto. Ir visa tai buvo jaunystėje. Man, devyniolikmečiui, iš prigimties linkusiam į tokį sodrų teksto srautą kaip Prousto, Franzas Kafka nepadarė įspūdžio, bet į mano suvokimo erdvę jis vis dėlto pateko vos po trejų ar ketverių metų. Savaip išėjo su J. D. Salingeriu. Paskaitęs vieną kitą jo apsakymą ir apysaką, likau kurčias. Paskui vienas jaunas režisierius paprašė manęs išversti „Franę ir Zujį“, nes ketino statyti spektaklį. Iš šio sumanymo nieko neišėjo, bet aš laimėjau daug daugiau negu inscenizacijos perspektyvą, nes tai atvėrė man akis. Ši apysaka netrukus buvo išleista išvertus kitam vertėjui, bet man galiausiai teko didžiausias Salingerio šedevras – apysaka „Susipažinkite: Simoras“.

Be kita ko, sėkmingai pataikiau pradėti skaityti Dostojevskį ne per anksti. Tai buvo dar vienas stulbinantis atradimas. O dabar jau seniai jokia knyga nebegali suteikti tokio atradimo džiaugsmo. Bet kad šis mano kalbėjimas nesibaigtų pesimistine gaida, dar kartą pacituosiu Proustą:

„Mus traukia kiekvieno žmogaus gyvenimas, kuriame slypi kas nors mums nežinomo, paskutinė dar neišnykusi iliuzija.“ Taip pat ir kiekvienos knygos gyvenimas.

 

Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.22)