Vaizduotė
NERIJUS CIBULSKAS
Poliarinė naktis atėjo. Iš pradžių švytinčios freskos praslydo netoli horizonto brūkšnio ir ten keletą valandų kybojo. Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kai milžiniški, blausūs paveikslai ėmė judėti ir vienkiemio pusėn. Netoliese nerimastingai kaukė šuo, bet tai manęs neblaškė. Iš tikrųjų beveik galėjau girdėti, kaip laukymės krūmokšniuose pagal pratisus tylos signalus blykčiojo pirmoji šarma. Jos aštrūs kristalai žvangėjo pagal niekam nesuprantamą gamą. Nebuvo jokios penklinės, smuiko visrakčio. Vien tik tušti garsai, įsikibę į žvarbų, kietą orą, brėžiantys jo mantijoje muzikinius derinius. Rodės, kad ir būdamas kambario gilumoje klausausi kažkieno virpančiu balsu traukiamo si. S s s i i i. Sniego dulkės pakildavo net nuo įsivaizduojamo vėjo, skriejo pro šulinį, glamonėjo dvi jo senas svirtis. Dabar nužalsvėjusioje prietemoje aiškiai regėjau tuos medinius griaučius, kurie mielai atsidavė sniegulių lytėjimams. Žvarba juos norėjo sušildyti.
Kurį laiką sėdėjau net nekrustelėdamas. Galiausiai pakilau, žingtelėjau ir užtrenkiau už savęs sutrūnijusias duris. Oras buvo tartum prismaigstytas adatų. Bemat ėmė gelti pirštus, tačiau be jokios skubos nusinešiau įstiklintą lango rėmą į kiemo pakraštį. Stabtelėjau netoli rojaus obels ir užverčiau galvą. Skaidrūs vitražai liejosi skliautu. Nugludintu žalvariu plieskė tolimiausi pašvaisčių pakraščiai. Keista. Įsižiūrėjau: piešiniai neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Tas lėtas ribuliavimas buvo be jokios atsitiktinės švytėjimo siūlės. Visos šviesos pleveno suaustos į patį ploniausią, šaltą audinį. Atrėmiau rėmą į obelį, kurį laiką mėginau kvapu sušildyti pirštus. Pagaliau kraujas atsigavo, švelniai krūptelėjo ir ėmė atkakliai srūti pagalvėlėmis.
Lango rėmas pasirodė ne toks sunkus, kaip įsivaizdavau. Šiek tiek pakreipiau jį ir iškėliau sau virš galvos. S s s i i i, susijuokė šarmos kristalai. Dabar stovėjau ir žvelgiau į naktį pro melsvo stiklo ribą. Kartais man atrodydavo, kad žvilgsnis stipriau įsikabina į aplinką, jei pradedi ją stebėti tartum pro kokį nors kliuvinį. Todėl jau ilgai nešiojau akinius, be to, bent keliasdešimt kartų akimis stengiausi susigrumti su saulės užtemimu, nuo kurio gyniausi aprūkusia butelio šuke, atstojančia man mažą skydą. Netgi brangiausių žmonių fotografijos, gulinčios ant mano stalo, glūdėjo po storo, subraižyto stiklo lakštu. Taip daugybę metų šitas pasaulis buvo už permatomos užtvaros, kuri man teikė neprilygstamą tikrumo pojūtį.
Danguje, lyg vaikiško kaleidoskopo dulkelės, plito spalvingi gaisai. Tiesiog rymojau prie obels, patogiai į ją atsirėmęs, ir nepaleidau iš rankų uosinio rėmo. Buvau pamiršęs, kiek sykių taip sutikau poliarinę naktį. Kaskart ši užtrukusi, šviesuojanti tamsa, šis vientisas keleto parų metas man sukeldavo ir sunkiai paaiškinamą nerimą. Kiekvienąkart mintyse brėždavau pašvaisčių žemėlapius, žymėdavausi švytėjimų jūras. Niekada nepalioviau tikėjęs, kad pagaliau atrasiu. Gyvenau lyg kartografas, kuris per tūkstančius bandymų kruopščiai nužymėdavo Naujojo pasaulio kontūrus, tačiau vis dar būdavo nepatenkintas savo darbu. Bet vis dar tikėjausi, gal net intuityviai jaučiau: reikėjo stengtis, kad susigrąžinčiau tai, suieškočiau. Kadaise kažkuriame šio ryškaus skliauto taške pasiklydo mano tikroji vaizduotė. Aš ją staiga pamečiau kaip smulkų, menkavertį niekutį, kuris dingo šokančiose šiaurinės nakties spalvose. Gal nuo tada ir pradėjau į viską žvelgti tartum pro stiklinę ribą, teisinausi sau, dažniausiai beprasmiškai, kad tik taip žvilgsnis stipriau įsikabina į aplinką. Tačiau šiąnakt šis tikėjimas nebebuvo toks tvirtas.
Palengva nutirpo iškeltos rankos, visas kūnas ėmė pasiduoti nuovargiui. Žinoma, laukiau to, nes šitaip nutikdavo kaskart. Vis dėlto šįsyk tikrai neapskaičiavau: lango rėmas buvo nemenko svorio. Juk kasmet man nebeužtekdavo nedidelių stiklo duženų, pro kurias sekiau dangų, todėl ir buvau nutaręs išmėginti kitą priemonę. Neskubėdamas užsimerkiau, bet netgi toks dirbtinis aklumas nepaliovė vedžiojęs manųjų akių po žėrintį pašvaisčių šėlsmą.
Ir per tą akimirksnį įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Aukšti skliautai ėmė pilkėti. Šalimais jaučiau nepasiekiamą sekundžių greitį, nes švytinčios freskos ūmai pradėjo gesti. Atrodė, lyg tūkstančiuose dangaus miestų kažin kas vieną po kito užpūtė gaisruojančius žiburius. Žibintininkas darbavosi neskubriai, iš aukštybių pašaipiai žvelgdamas į mano sustirusią, rėmą vos benulaikančią figūrėlę.
Vis arčiau skalijo šuo. Kilo stipri pūga, kuri ruošėsi paslėpti nuo manęs vaizduotės kelią. Nebesigirdėjo šarmos kristalų dainavimo, artėjantis chaosas iškraipė ausiai įprastą gamą ir dabar girdėjosi tik prislopintas ūžesys. Priešais mačiau artėjančią sniego sieną, kuriai iki rojaus obels buvo likę visai nedaug. Skaudančiais, žvarbstančiais pirštais dar atkakliau įsikibau į medinį rėmą ir kiek įmanoma, kiek leido paskutinės jėgos, iškėliau jį į viršų. Stiklo paviršiumi čiūžtelėjo kreivašonės, išpurtusios snaigės. Pūgos epicentras persimetė virš manęs. Už plonos, skaidrios ribos tirpo miriadai žalių, raudonų, sidabrinių freskų. Švytinčią naktį užvėrė visa laidojanti baltuma.
Neprisimenu skaidresnio rytmečio nei tas, kuris atkeliavo po keliolikos ilgų sutemos parų. Balsvas apsodas supo tolimą saulės kristalą. S s s i i i. Čia, žemai, visa savo šviesybe muzikavo lengvos šerkšno dulkės, aplipusios rojaus obelį. It užmiršti piliakalniai tylėjo sniego masyvai. Kažkur giliai jutau, kaip užmigusios mano akys pamažu įveikė aklumą. Gulėjau įsuptas į tūkstančius pašvaisčių, į tūkstančius žėrinčių juostų, į galingų pusnių šilumą. Tiesa, vos įžvelgiama riba vis dar tebebuvo atskirtas mano žvilgsnis. Jo skvarbumą dengė švelnus, plonytis ledas, inkrustuotas miniatiūrinėmis sniegulėmis. Tačiau dabar, kitoje pusėje, kaip niekad aiškiai regėjau vaizduotės pėdsakus. Ji turbūt galiausiai susiprato, sugrįžo iš žalvarinių skliautų ir dabar budėjo greta manęs. Tąsyk, po daugybės metų, buvau laimingas. Šiaurės šviesa sroveno nurimusiu mano kūnu.
