Lapkričio sniegas, dulkės vasario

IEVA GUDMONAITĖ

Atsibundu namuose. Po nakties ilgumo nardymo nesaugiose, nepažįstamose miego erdvėse, nė nežinant, kur iš tikrųjų buvai, ką matei ir jautei (prisimenant nebent atplaišas, fragmentus, atspindžius, ką įvardinti pradedame žodžiu „sapnavau“), grįžtu į saugią, apibrėžtą erdvę, kurioje dauguma mano veiksmų bus daugmaž aiškūs. Stebėsiu juos, bijodama kokio nors atsitiktinio, man nesuvokiamo savo pačios judesio, tarsi kažkieno kito nesąmoningo įsiveržimo į mano saugią ir paprastą buitį, kur tik aš ir daiktai.

Dar ilgai guliu pramerkusi akis, bijodama sutrikdyti namų rimtį, nes kai tik atsikelsiu – viskas bus išjudinta, išstumta iš savo miego zonų. Regiu daiktus, susidėliojusius tam tikra tvarka. Savotiškai net mėgaujuosi jų bejėgiškumu, nejudrumu. Man gera žinoti, kad galiu perstumdyti baldus, sukeisti vietomis – valyti nuo jų dulkes, suteikti jiems meilę, kad ji grįžtų į mane, pasisėmusi kažko man nežinomo iš daiktų.

Dabar aš pabudau, taigi atėjo judėjimo laikas. Gulėti daugiau nebegaliu, dalelės, iš kurių aš sudaryta, pradėjo savo dienos judėjimo darbą ir verčia mane daryti judesius, kurie atspindėtų jų judesius. Greičiausiai jos valosi, bando atsikratyti anapusybės šviesos, įgytos miegant, kad galėtų priimti judėjimą iš daiktų ir pasaulio ir paskui vėl nugrimzti į nepažinią gyvybės dalį.

Duše atsuku patį karščiausią vandenį, bet tokio karštumo duše negaliu išbūti nė dešimt sekundžių – mano kūnas negali persikeisti, pereiti į kitų temperatūrų zonas. Lieku šilto vandens zonoje ir tiesiog kontempliuoju vandenį, jaučiu jo buvimą ant kūno ir kūne, stengiuosi nepraleisti nė vienos sekundės buvimo vandenyje, nors būtent šios pastangos verčia pasijusti visiškai bejėgei dėl nuolatinio nutolimo nuo vandens, nuo suvokimo, kad vis dėlto nesi vanduo, nuo negalėjimo su juo susitapatinti, nes tam įvykti trukdo mano mintys apie vandenį.

Taip pat mintys man trukdo tapti viena su daiktais. Arba tas vienis įvyksta tik tuose mikrosekundiniuose tarpuose tarp minčių, jei ten yra tuštuma, kurioje glūdi tų daiktų atspindžiai. O jei net tie tarpai tėra sapno pakartojimas, tuomet daiktui nėra vietos ir ten. Tokiu atveju mes tiesiog sklandome išardytos savo sąmonės veiksme, beveik neliesdami daiktų, pereidami iš vieno nedaiktiško būvio į kitą, laike, kai nemiegame ir esame kūno judesy, kuris galbūt per dieną tik pakartoja prieš tai buvusios nakties sapnavimo judesį ir vėl grįžta į nulinį tašką, kur beveik nejudame, kur vėl vyksta lėtas kitos dienos užmezgimas, sąmonės apvaisinimas nauja patirtimi.

Šiai dienai ir buvo lemta įrašyti „daiktai“, „namai“, dėl to rašydama apie tai tiesiog vykdau galbūt visiškai atsitiktinę miego tvarką, pratęsiu sapnus, užpildydama laiką veiksmais, kurie atitiktų kraujyje įrašytą skaičių. Tvarkau stalčius, kambarius, stebiuosi daiktais, mano sąmonėje staigiai virstančiais šiukšlėmis ir keliaujančiais į jiems priklausantį maišą. Galvoju, kodėl vieni daiktai dar atrodo reikalingi, kodėl išvis kambaryje yra tiek daug man priklausančių daiktų – jei išverstum visus stalčius į vieną krūvą, tik trečdalį jų galėčiau išmesti. Ką mano būtyje veikia kiti nebūtini daiktai? Ar gali būti, kad stipresnieji, bijodami išnykti, spinduliuoja mano sąmonėn sentimento garus, kažkokį nuodą, kuris neleidžia man išmesti daikto, ir aš leidžiu jam tūnoti tamsiam spintos kampe nereikalingam, nors turinčiam galimybę būti kada nors panaudotam, ar suveikti kaip atminties dulkė, pavyzdžiui, kaip laiškai, dovanotos smulkmės, kiti ką nors primenantys daiktai, kurie gali veikti ar galbūt išvis atsirasti tik tuomet, kai vyksta kambario tvarkymasis, turint labai rimtą intenciją sumažinti kambaryje esančių daiktų skaičių, kas kelia įtampą daiktuose, dėl ko jie pradeda virpėti ir kisti, apsimesti reikalingi – tie, kurie nori likti, ir, priešingai, išmetami – tie, kurie trokšta virsti šiukšlėmis, judėti toliau – į kaitą, irimą.

Daiktų nerimo išjudintoje erdvėje ir vyksta manasis tvarkymasis, judėjimas, kuris galiausiai vėl sutekės į miegą, nejautrą. Tik kambarys bus vėl kitas, o tvarkymo metu surinktos dulkės – sudėtos į nedideles ikonas už stiklo. Į kurias žiūrėsiu ir galvosiu apie neregimą daiktų mirtį arba lėtą, sferišką mano kambario irimą, kurio negali sustabdyti mano tvarkymasis. Kuris tik sukrečia daiktus ir jie atiduoda dar daugiau mirties negu būdami rimtyje. Kuris priverčia dulkes sklaidyti ir sužeisti šviesą taškais, taip kaip tamsą išardo šviesos taškai – žvaigždės. Dulkės – žvaigždžių negatyvai. Neapčiuopiami, besitelkiantys į spiečius, kamuolius, nieko nereiškiantys, kolapsavę. Iš daiktų šviesos, iš juose glūdinčių saulių į taškus, kurie, atrodo, nereikalingi net regai, bet juk aš apie dulkes rašau.

2011, vasaris

Ir kaip kažkada vasarį, kai grįžau po tolimų kelionių į savo mažą menkai apšviestą būstą daugiabučių rajone ir tvarkiausi, taip ir dabar, gūdžią lapkričio devynioliktą, namuose vyko tvarkymasis. Viskas buvo išjudinta, lengvu raudoniu žibėjo pašilę nuo sujudimo, prieš tai buvę vėsūs užpelkėję daiktai. Nelabai daug, nelabai ilgai vyko šitas tvarkymasis, tarsi jūros banga, oro vijurkai, gimstantys mano pasisukimuose. Praūžė, pralakstė, prasiaubė, palikdami tvarką. Prasisuko daugybę kartų. Viskas vyko labai greitai, nes Urtė, mažoji sesė, nuolat strykčiojo laukdama žadėtojo ėjimo į balkoną. Šis tvarkymasis galėjo nutrūkti bet kurią akimirką, dingti kaip išjungta televizijos programa. Aiškinau, kad dar neinam, nes nesusitvarkėm, bet tuoj, jau tuoj eisim. Kad negalim eiti, kol viskas nesutvarkyta. Nes buvo nuojauta, kad ten pat nesugrįšim, ir dėl to nieko nebuvo galima nukelti. „Pirma susitvarkom, tada švęsim“, – tariau jau ašarojančiai keturmetei ir ėjau rinkti jos išmėtytų po namus servizų, iš kurių ji statė namus savo nagų dydžio žaislams. Net didelės pilkos peilių ir šakučių dėžės su rusiškais užrašais mėtėsi vidury kambario. Kažkokios neaiškios žaidimų detalės, viskas visada dedama į tas pačias lentynas ir kaupiasi be jokios tvarkos, tiesiog didėja žaislų detalių koralai, auga ir nedulka.

„Tik prasidėjus gruodžiui išvyksiu, o kai grįšiu, jau karpysim snaiges“, – sakiau sesei, jau rami dėl to, kad nebūsiu praleidusi pirmojo sniego čia, nes neseniai pasnigo. Tą rytą Urtė prižadino pranešdama apie pabalusį kiemą, nors naktį jau žinojau, kad taip ir bus. Nors dar prieš geras tris savaites kažkodėl taip norėjau pranešti sesei pirma apie sniegą, kad ketinau sumeluoti, jog jau. Pabudusi ji sakė pati sapnavusi, kad kiemas jau baltas. Nors dar buvo juodas kaip varnos. Ir dabar, pirmajam, lapkritiniam sniegui nutirpus, kiemas juodas, rudas ir šlapias. Drėgnuose supuvusiuose lapuose tyvuliuoja smengantys žaidimų aikštelės daiktai. Kažkodėl kiemo gale, tarp gaublio ir sūpuoklių, pripiltas kalnas smėlio. Visai ne toje vietoje, kur smėlio dėžė. Kremtam morkas, mirkydamos į cukrų, atsisėdusios prie palangės kaip prie stalo, o akys jau supasi lapkritinėse sūpuoklėse, tamsaus, šalto ir šlapio metalo. „Jau einam į balkoną, nebegaliu laukti!“ – šaukia apsiašarojęs vaikas, jau užsivilkęs striukę ir apsiavęs šiltas šlepetes, o aš rausiuosi tuose servizinių peilių pilnuose stalčiuose ir randu ten nežinau net kokio senumo šaltųjų ugnelių paką.

„Reikės, matyt, pridegti spintoje, toks vėjas“, – tariu ir veriu balkone esančios, mums atsikrausčius ten jau buvusios rudos spintos duris. Prieš akis atsiveria nebenaudojamų daiktų kosmosas. Ten dedu tuos, kurių nebereikia, bet gaila išmesti. Šaltosios ugnelės liepsna trumpam dar nušviečia paliktuosius daiktus. Užgesę juodi ploni pagaliukai krenta ant veidrodinio stalo, kuriame atsispindi jau naujai uždegtos liepsnelės. Mojuojam baltų kibirkščių liepsnelėmis, o prieš mus veriasi šlapias ir vis sunkėjantis lapkritinis dangus, išsišakoję belapiai medžiai, krepšinio aikštelės ir į keistas perspektyvas nutolstantys daugiaaukščiai namai. Sudeginam po keletą liepsnelių, ir aš sakau, kad jau užteks. Tačiau Urtė sveriasi per balkono turėklus ir taria: einam į lauką toliau deginti.

Aš sutinku. Šventė, tai šventė, pagalvoju, ir pasipuošusios (išsipuošėm eidamos į balkoną), neimdamos jokių daiktų, perbrendam namus ir kambarius, ir mes jau žaidimų aikštelėje. Dulkia smulkus lietus. Šaltas vėjas pinasi aplink blauzdas ir aš išsitraukiu savo ryškiai rožines pirštines. „Eime į gaublį“, – sakau, ir priėjusios prie jo įlendam į vidų. Vėjas kiaurai skrodžia netvarų ir kiaurą pasaulio modelį. Ir degtukas niekaip neįsižiebia. Lekiam už namo, lendam po balkonu, grūdamės į kampą, kūnais užstojam pagaliukus ir pagaliau nenusakomai lauktas kibirkščiavimas. Staigiai grįžtam į gaublį. Mojuojam aikštelę supantiems juodiems daugiaaukščių namų langams, tamsiai pilkam dangui, atmosferoje su kibirkštimis daugėja ir lašų, jie sunkiasi pro vėsų ir klampų lapkričio orą – vieni pagaliukai gęsta ir krenta žemėn, staigiai vieną nuo kito įžiebiam kitus, ir be gailesčio mąžta buvęs pilnas stebuklingų pagaliukų pakelis.

Staiga pro žaidimų aikštelę praeidami stabteli du vyresni už Urtę berniukai. Jie žiūri nustebę į tai, ką veikiam, paskui taria: „Taigi dar ne Naujieji metai!“ Susijuokiu ir atsakau: „Visada Naujieji, be to, mes švenčiam pirmąjį sniegą. Norit prisidėt?“ Jie susižvalgo ir negali atsisakyti tokios didžiai šventiškos linksmybės, ir juodėjančiame ore jau žybsi keturios šaltosios ugnys, šaltųjų ugnių fontanai. Kai kuriam nors užgęsta, greit pridegu naują, ir taip iš žaidimų aikštelės gaublio dalinu vaikams linksmybę ne pagal laiką. Kol sudeginam visą paką. Berniukai lekia toliau siausti į tą netoli gaublio esančią smėlio krūvą, Urtė nedrąsiai lyg ir nuseka iš paskos ir žiūri, o aš užsilipu ant gaublio viršaus – šlapio ir šalto konstrukto, pasaulio krašto, ir visas kiemas nusileidžia žemyn. Vaikų siausmas, šalta dulksna, vėjas ir nenusakomai keista perspektyva – sužliugusios lapų krūvos, paniurusios metalinės sūpynės, čiuožyklos, tuščia smėlio dėžė, juodi daugiaaukščių langai. Mano kiemas. Langai mano virtuvės, iš kurios dažnai stebiu kiemą.

Tą akimirką atrodo, kad taip bus amžinai. Kad nesiliaus dulkti, vaikai – dūkti neaišku iš kur ir kodėl atsiradusioje smėlio krūvoje, sesė – nešti smėlį ir užlygindama berti ant sūpuoklių, blankiame ore švytint rožiniams ir violetiniams jos rūbeliams, kad niekada nepasibaigs lapkritis ir kad niekada neišvyksiu. „Dar lis ilgai, ir taip ateis Kalėdos“, – rašė kažkada A. Marčėnas, galbūt irgi taip sėdėdamas dulksnoje. Taip ir įsivaizduoju, kaip žaidimų aikštelės gaublyje karo žybsinčių lempučių girliandos. Ir kaip dengiamas baltas Kūčių stalas. Ir kaip aukštai virš daugiabučių sprogsta fejerverkai. Ir kaip praeina visos šventės. Ir kaip ateina kitas laikas. Laikas be gaublio.

2011, lapkritis