KĘSTUTIS NAVAKAS Ne­įma­no­ma žvelg­ti į sa­vo nykš­tį il­giau nei tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jis ima aug­ti, pro­por­ci­jos ne­be­ati­tin­ka ana­to­mi­jos va­do­vė­lio ir die­na yra su­ga­din­ta. Trys su pu­se mi­nu­tės yra lai­kas, kai bū­ni sau­gus, kai vis­kas dar at­ro­do pa­sie­kia­ma ar­ba to dar įma­no­ma iš­veng­ti.

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Ar tik ne­bū­si link ru­dens ir vėl įsi­my­lė­jęs? Tą pa­čią mo­te­rį kaip vi­sa­da. Tu jai sa­kai: – Ty­la. O ji nu­ty­li, ne­at­sa­ko. Tik pirš­tais ly­gi­na pa­klo­dę. Jūs ne­mie­go­jot, aš ži­nau, ta­čiau čia jai kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kad lie­čiat siū­lę, kad ta­vo ran­kos rū­pes­tin­gai tru­pi­na raukš­les.

PETRAS RAKŠTIKAS Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va ir pra­kiu­ru­si ko­ji­nė. Ran­ko­je rez­gi­nė ir pi­ni­gi­nė. Pra­kiu­ru­si ko­ji­nė sle­pia­si kai­ria­ja­me ba­te, o ne­pra­kiu­ru­si šil­do ir puo­šia de­ši­nę pė­dą. Mo­te­ris žen­gia į ba­lą. Šla­pių ba­tų pėd­sa­kai sle­pia­si par­duo­tu­vė­je. Jiems dar ne­iš­džiū­vus, sau­si ba­tai kauk­ši iš par­duo­tu­vės, šo­ka per ba­lą. Šla­pi kai­rio­jo pėd­sa­kai šlu­buo­ja į laip­ti­nę, ku­rio­je ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va rez­gi­nė­je

MA­RI­JA AN­TA­NA­VI­ČIŪ­TĖ Kaš­to­nus šiais me­tais už­puo­lė kaž­ko­kios li­gos, kaip ge­rai, kad mū­sų kle­vas svei­kas, krykš­tau­ja te­ta Jol­ka, at­ki­šu­si rau­do­ną no­sį, žiū­rė­da­ma man į akis ir stum­da­ma lėkš­tę ry­žių.

UGNIUS BABINSKAS Ma­no var­das Aro­nas ir aš ne­be­rei­ka­lin­gas. Esu ser­ti­fi­kuo­tas tre­čio laips­nio evan­ge­lis­tas, iki šiol už­si­ė­męs įvai­riais kva­zi­tik­ro­vės sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo dar­bais.

LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.