LiteratūraProza

Dabar jos miega

MOJCA KUMERDEJ Dabar jos miega. Lovoje susiglaudusios kaip šunyčiai ramiais veideliais snaudžia. Uždarytos užtamsintame kambaryje, apsaugotos nuo išorinio pasaulio.

Ma­no mo­čiu­tė, se­ne­lis ir ko­mu­niz­mas

EL­ČIN HU­SEIN­BEI­LI El­či­nas Hu­sein­bei­li – po­pu­lia­rus pro­zi­nin­kas, dra­ma­tur­gas ir pub­li­cis­tas – gi­mė 1961 m. gruo­džio 21 d. Azer­bai­dža­ne, Džeb­raji­lo ra­jo­ne. 1989 m. bai­gė Mask­vos M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­to Žur­na­lis­ti­kos fa­kul­te­tą.

Vieta po saule

VAIVA GRAINYTĖ Ten, kur bu­vo la­pės ola, da­bar sto­vi ce­pe­li­ni­nė. Į N. ku­ror­tą vyk­da­vo­me kas va­sa­rą, su vi­sa šei­ma: aš, ma­no žmo­na ir dvi duk­ros. Mo­te­rys yra sau­lės mė­gė­jos (ar­ba to­kios tam­pa, t. y. pri­vers­ti­nai įgy­ja šį po­mė­gį per mo­ti­nos li­ni­ją – taip tei­giu tu­rė­da­mas ome­ny sa­vo žmo­ną

Ma­žas vy­ras

SA­RA PO­IS­SON Vie­ną ei­li­nę die­ną, tiks­liau – pa­va­ka­rę, jūs iš­si­plė­šia­te iš na­mų, pa­lik­da­mas pas­kui sa­ve į ko­me­tos uo­de­gą pa­na­šų lai­ki­nai su­tan­kė­ju­sį an­glies dvi­de­gi­nio punk­ty­rą. Jį užuo­džia jū­sų kai­my­no šuo ir kai­my­no kai­my­nės ka­lė su prie že­mės ar­tė­jan­čiu rie­ba­lų ha­ma­ku pa­pil­vė­je.

Sto­te­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Liū­tis be gai­les­čio mer­kia ru­dus, ne­spė­ju­sius nu­krist me­džių la­pus. Ša­kos, nu­svi­ru­sios iki že­mės, ne­si­prie­ši­na ru­de­ni­nei dar­ga­nai. Pul­kas per­šla­pu­sių zy­lių, ne­ra­du­sių ge­res­nės vie­tos pa­si­slėp­ti, tū­no po au­to­bu­sų sto­te­lės suo­lu. Pur­vi­nas kel­kraš­tis, pa­vir­tęs pu­to­ta upe, ne­ša ap­tik­tas šiukš­les.

Po­pie­ri­nės pi­liu­lės

SHERWOOD ANDERSON Tai bu­vo se­nas žmo­gus ži­la barz­da, di­džiu­le no­si­mi ir plaš­ta­ko­mis. Dar ge­ro­kai prieš mums su juo su­si­pa­žįs­tant, jis bu­vo dak­ta­ras ir va­ži­nė­da­vo bal­tu kui­nu nuo na­mo prie na­mo Vains­ber­go gat­vė­mis. Vė­liau jis ve­dė pa­si­tu­rin­čią mer­gi­ną. Po tė­vo mir­ties jai ati­te­ko stam­bus kles­tin­tis ūkis.

Trys vieno susitikimo Kašmyre atomazgos

GILES GORDON Sausai pavadintas pasakojimas apie nesmagų nuotykį Tą ry­tą iš­vy­kau į eks­kur­si­ją, anot re­kla­mi­nės bro­šiū­ros, pra­ban­giu tu­ris­ti­niu au­to­bu­su iš Šry­na­ga­ro – „rus­vos, ru­de­niu dvel­kian­čios Kaš­my­ro sos­ti­nės įspū­din­go­je In­di­jos šiau­rė­je“

Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai.

Aus­lin­dos, ar­ba Au­sy­se šiu­re­nan­tys žo­džiai

DEI­VI­DAS PREI­ŠE­GA­LA­VI­ČIUS Nu­ty­lėk ke­lis žo­džius į ma­no del­ną. Apie ką? Apie sa­ve. Ko­dėl ne apie ka­tę? Pa­lik ją, te­gul mur­ko ant mar­ga­spal­vių patalų.

Ka­na­rė­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Iš­plau­to tin­ko ge­le­žin­ke­lio sto­ties fa­sa­das su iš­blu­ku­siom fres­kom su­si­lie­ja į vien­ti­są pil­ką dė­mę. Ap­tru­pė­ję pi­liast­rai pa­vo­jin­gai pa­svi­rę vėp­so į grės­min­gai ati­deng­tus pa­ma­tų ak­me­nis. Ap­lū­žę kar­ni­zai, ap­au­gę sa­ma­nom, žio­ja­si pla­čiais ply­šiais ir iš­si­krai­piu­sios čer­pės ima šliauž­ti že­myn