IRENA VYŠNIAUSKAITĖ Buvo drėgna ir nyki pavakarė. Kiūtojau namie ir kaip Buridano asilas, negalėdama pasirinkti, gręžiojausi į dvi tuštumos puses – svarsčiau, ar gerti kavą su N., ar paskambinti K. Per dešimtį metų susenau taip, kad vieną dieną atsibudau vėjuotoje skylėje – tokioje vėsioje ir nykioje, kad jokie daiktai, jokie žmonės negalėjo to nykumo užstoti

RŪTA JAKUTYTĖ Buvo beveik rytas, jis vėl įsipylė kavos. Jautėsi pavargęs ir nepasiruošęs dar vienai dienai, bet nesijaudino, nes, kaip ir kiekviena kita, ji ateis ir praeis pati. Skaitė Lorcą, pamiršęs, kad jau seniai nevalgė ir nerūkė. Kai vertė puslapius, trumpam žvilgteldavo pro langą.

VIDAS POŠKUS Mačiau, kaip vienas žmogus trenkė kitam per veidą. Paprastai tokiais atvejais sakoma – „duoti į snukį“. Tokiu būdu turbūt norima paniekinti paties veido sampratą ir iš dalies pateisinti savo veiksmus. Duoti į snukį – tai tas pats, kas ir koja paspirti mėšlinas vežėčias.

PETRAS RAKŠTIKAS Aukštai virš penkiaaukščių stirkso žibantis vandentiekio bokštas su kuosų porele ant perkūnsargio, su prišalusiais varvekliais ant geležinių kopėtėlių

BENAS TARKERIS Ištrauka iš romano „Suklastotos sielos“ Baigiau gerti kavą, suvalgiau porą sumuštinių ir iškeliavau. Dangus buvo giedras, o saulė jau įsismaginusi šildė viską aplinkui. Greitai pasiekiau centrinę miestelio aikštę. Ji buvo apskritimo formos, uždaryta ją supančių pastatų, o gatvelės, išeinančios iš aikštės, buvo tiesios lyg saulės spinduliai, piešiami vaikų.

LAIMANTAS JONUŠYS Sauliui P. atminti I, a stranger and afraid In a world I never made.* A. E. Housman Palange ropinėjanti boružė, matyt, atklydusi iš pūstoje aukštoje vazoje vešinčios kaimiškai prašmatnios bijūnų puokštės, vargu ar būtų radusi kelią atgal į savo pasaulį, net jeigu ligoninės kabineto langas būtų buvęs atviras.

RAMINTA GRYBAITĖ Priešpiečio Berlynas. Saulė taip kepina, kad šešėlių nesaugomose gatvėse jaučiuosi kaip karštame aliejuje, o mano plaukai, tiesūs ir netvarkingi, regis, pradeda lydytis ir lašėti ant nugaros smulkia dulksna arba šviesaus ištirpusio sviesto purslais.

DAINIUS VANAGAS Tuščioje gatvėje stoviu priešais keturis vyrus: aš nepaspruksiu. Ir muštis nemoku; tai – visos mano mintys.

POVILAS ŠKLĖRIUS Galiu papasakoti trumpą istoriją apie du draugus, jei tik jums įdomu. Tai išgerkim, išgerkim dar po stikliuką, ir aš pradėsiu. Dabar jau niekas nepamena, o galbūt niekada ir nežinojo, kodėl vieną vasaros dieną nedidelio Čekijos miestelio Melnyko gyventojai Tomašas ir Marekas susikivirčijo.

NERIJUS CIBULSKAS Tu visada labai tikėjai savo kalba: eilėraštyje žodis po žodžio tu įžiebei kerštą, ir tavo braižas atsispindėjo kiekvienoje eilutėje. Iš Rolfo Börjlindo** laiško Bruno K. Öijeriui