Technokrato išpažintis

UGNIUS BABINSKAS

Ma­no var­das Aro­nas ir aš ne­be­rei­ka­lin­gas. Esu ser­ti­fi­kuo­tas tre­čio laips­nio evan­ge­lis­tas, iki šiol už­si­ė­męs įvai­riais kva­zi­tik­ro­vės sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo dar­bais. Prieš pa­tek­da­mas čia, vi­są gy­ve­ni­mą daug kū­riau ir bu­vau lai­min­gas – ra­šiau ka­no­nus, su­da­ran­čius vi­sa­ver­čio bu­vi­mo pa­grin­dą kiek­vie­nam šio mies­to gy­ven­to­jui. Da­bar jau­čiuo­si be ga­lo vie­ni­šas ir su­gniuž­dy­tas. Ma­no ga­lio­ji­mo lai­kas baig­sis jau vi­sai ne­tru­kus, tai yra po tri­jų su pu­se mė­ne­sio. Per šį lai­ką man nu­ro­dy­ta pa­ra­šy­ti re­flek­si­ją, ku­rio­je lais­va for­ma api­bū­din­čiau sa­vo jaus­mus, min­tis ir iš­gy­ve­ni­mus. Ne­ži­nau, ko­dėl pri­va­lau tai pa­da­ry­ti, esu tik in­for­muo­tas, kad ma­no min­tys bus nau­do­ja­mos kaž­ko­kiam pro­fi­lak­ti­niam ty­ri­mui.

Šiuo me­tu gy­ve­nu pro­duk­ty­vaus bu­vi­mo fa­zę bai­gian­čių pu­siau žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių uti­li­za­vi­mo sek­to­riu­je. Šio­je vie­to­je pas­ku­ti­nes sa­vo die­nas lei­džia dau­giau kaip trys tūks­tan­čiai įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tų. Nie­kad ne­ma­niau, kad šis pa­sta­tų kom­plek­sas toks bau­gi­nan­tis. Gal­būt taip man at­ro­do dėl bu­vi­mo po­bū­džio, ku­ris yra itin keis­tas ir kan­ki­nan­tis. Ki­taip nei ma­no ko­le­gos, esu at­jung­tas nuo ben­dro­sios bu­vi­mo in­fra­struk­tū­ros, tai­gi ne­ga­liu su jais ben­drau­ti. Jau­čiuo­si la­bai nu­sil­pęs ir su­gle­bęs. Pra­stai ma­tau, esu leng­vai ap­kur­tęs, sun­kiai kal­bu, nuo­la­tos ken­čiu rau­me­nų skaus­mus, jau ku­ris lai­kas plin­ku. Taip tik­riau­siai yra dėl vi­di­niams pro­te­zams nu­trauk­to mai­ti­ni­mo – vi­si šio­je vie­to­je esan­tys in­di­vi­dai pa­gal ben­drą­ją tvar­ką iki su­nai­ki­ni­mo ne­ga­li nau­do­tis jų funk­ci­jo­mis. Ta­čiau bai­siau­sia yra tai, kad gy­ve­nu in­for­ma­ci­nia­me va­ku­u­me, ne­gau­nu jo­kių duo­me­nų apie ap­lin­ką, ne­su­pran­tu nei sa­vo fi­zi­nės, nei emo­ci­nės būk­lės. Dėl su­tri­ku­sios at­min­ties net ne­pri­si­me­nu, ar tu­riu šei­mą. Koš­ma­riš­ka jau­se­na.

Paslaptingi objektai 32. Bendruomenės "now & then" nuotrauka

Di­dži­ą­ją die­nos da­lį pra­lei­džiu žval­gy­da­ma­sis pro erd­vios pa­tal­pos, ku­rio­je daž­niau­siai bū­nu už­ra­kin­tas, lan­gus. Ga­liu ste­bė­ti ur­ba­nis­ti­nį kraš­to­vaiz­dį be sa­vo kū­ry­bos vai­sių. Be jo­kių in­for­ma­ci­nių vaiz­dų, gra­fi­nių žen­klų ir iš jų nu­lip­dy­tų vir­tu­a­lių ko­lia­žų. Vi­sa­da no­rė­jau bent trum­pam pa­ma­ty­ti my­li­mą mies­tą at­si­jun­gęs nuo in­fra­struk­tū­ros – va­do­vy­bei siun­čiau ga­ly­bę pa­raiš­kų, pra­šy­mų, ta­čiau nie­kuo­met ne­gau­da­vau tei­gia­mo at­sa­ky­mo. Ma­niau, tai su­teiks įkvė­pi­mo ma­no dar­bui, pa­ma­ty­siu vis­ką iš ki­tos per­spek­ty­vos. Dar nie­kas nė­ra ma­tęs mies­to be vi­zu­a­li­nių pro­jek­ci­jų, o aš juk be­ne aukš­čiau­sio ran­go val­di­nin­kas, tai­gi ma­niau, tik­rai gau­siu lei­di­mą. Ta­čiau da­bar, nuo­la­tos žiū­rė­da­mas ir gi­lin­da­ma­sis į šį krau­pų vaiz­dą, to­li gra­žu ne­jau­čiu jo­kio pa­si­gė­rė­ji­mo, o tik stip­rų bjau­ras­ties jaus­mą.

Pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me iš­gy­ve­nu chro­niš­kos sa­vig­rau­žos ir apa­ti­jos bū­se­ną. Var­gi­na­mas kū­no kan­čių ir die­na iš die­nos mąs­ty­da­mas, aš vis grįž­tu į jau­nys­tę ir ban­dau iš­gy­ven­ti ją iš nau­jo. Vis sie­kiu pa­tir­ti tą pa­si­rin­ki­mų ku­pi­ną pil­nat­vę, ku­ri, at­ro­do, te­bu­vo įskie­py­tų, kū­no ši­lu­ma ir ju­dė­ji­mu mai­ti­na­mų iliu­zi­jų raiz­ga­ly­nė. Kad ir kaip sten­giuo­si, ne­at­ran­du to api­brėž­tu­mo, ku­ris man lei­do ne­kvar­šin­ti sau gal­vos eg­zis­ten­ci­niais klau­si­mais, o tie­siog gy­ven­ti ir džiaug­tis. Aš ne­no­riu gal­vo­ti apie pra­smi­nius klau­si­mus iki uti­li­za­ci­jos, ta­čiau min­tys tie­siog pa­čios verž­te ver­žia­si į gal­vą. Kaip stip­riai trokš­tu pa­si­rin­ki­mų, die­va­ži, esu la­bai iš­troš­kęs ga­li­my­bės rink­tis. Vien pri­si­mi­nęs iliu­zi­jų spin­de­sį trum­pam pa­si­jun­tu lai­min­gas, be­veik ne­jau­čiu skaus­mų. Nie­kad ne­ma­niau, kad eg­zis­tuo­jant už in­fra­struk­tū­ros yra pa­ti­ria­ma to­kia kan­čia. Sva­jo­ju apie grį­ži­mą į bu­vi­mą, nes ne­ga­liu pa­kel­ti šios kvai­los bū­ties. Tas tra­giš­kas vaiz­das už lan­go nė­ra joks įkvė­pi­mo šal­ti­nis, tai tik­rų tik­riau­sia su­maiš­tis. Smo­ge pa­sken­du­sios stik­li­nės kon­struk­ci­jos, dau­gy­bė trans­por­to li­ni­jų, šim­tai švie­sų, tūks­tan­čiai ma­ši­nų ir vis­ką vie­ni­jan­tis be­pro­tiš­kas sku­bė­ji­mas. Nė vie­nas gy­ven­to­jas ne­ma­to to, jie tik šyp­so­si, džiau­gia­si, šven­čia. Ne­jau­gi ir aš dėl jų kvai­lu­mo esu kal­tas?

Siau­be, tik da­bar su­vo­kiu, kad vis­kas, ką su­kū­riau per sa­vo gy­ve­ni­mą, ne­bu­vo skir­ta jo­kiam aukš­tes­niam tiks­lui. Dau­giau kaip 130 me­tų pra­gy­ve­nęs su­sty­guo­to­je dvi­ly­pės kū­ri­ni­jos sis­te­mo­je, pats taip ir ne­su­ge­bė­jau su­kur­ti ko nors iš tik­rų­jų už­baig­to ir sa­vai­me ver­tin­go. Eg­zis­ta­vau ne­si­bai­gian­čia­me sa­vęs ieš­ko­ji­mo cik­le, nu­krei­pęs žvilgs­nį į at­ei­tį, ta­čiau ne­ma­ty­da­mas krau­pios da­bar­ties. Kva­pą gniau­žian­tis pa­dri­ki­mas yra prie­šin­gas nuo­sek­liam ir kan­ki­nan­čiam pa­sto­vu­mui, ku­rį pa­ti­riu čia, – jis ne­pai­so ma­no no­ro su­teik­ti vis­kam tvar­ką ir pa­aiš­kin­ti, ko­dėl ją ap­skri­tai ga­li­ma kam nors su­teik­ti. Pa­dri­ki­mas yra li­ga, ku­ria prieš sa­vo va­lią yra už­krės­ti vi­si čia ir už lan­go esan­tys. Die­va­ži, jie net ne­nu­tuo­kia, kad ver­gau­ja sa­vo sil­pny­bėms, tie men­ki, iliu­zi­jo­mis be­si­svai­gi­nan­tys pus­žmo­giai vi­so la­bo min­ta sa­vo ydo­mis. Pa­ži­ni­mas jiems yra ta­pęs per­tek­li­niu dar­bu, o ma­no su­pro­jek­tuo­tos iliu­zi­jos – vie­nin­te­liu kel­ro­džiu, ve­dan­čiu ga­lio­ji­mo pa­bai­gos link. Tie­siai į pu­siau žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių nai­ki­ni­mo ka­me­ras. Taip. Esu kal­tas, esu kal­tas, esu kal­tas.

So­cia­lu­mas yra pra­ra­dęs bet ko­kį as­me­niš­ką tar­pu­sa­vio ry­šį – ben­dra­vi­mas tė­ra ko­mu­ni­ka­ci­ja, o at­vi­ru­mas vi­so la­bo per­tek­li­nės in­for­ma­ci­jos prie­žas­tis, ku­ri truk­do pro­duk­ty­viai gy­ven­ti. Kai ne­ži­nai, kas yra tie­sa, o kas me­las, kas yra nuo­šir­du­mas, o kas vi­so la­bo įvaiz­dis, ky­lan­tį tuš­ty­bės jaus­mą ga­li nu­mal­šin­ti tik nu­krei­pęs sa­vo veik­lą įvai­riau­sių trum­pa­lai­kių sie­kių link. Vi­sai ne­svar­bu – šie tiks­lai reikš­min­gi, rei­ka­lin­gi ir fun­da­men­ta­lūs ar pa­vir­šu­ti­niš­ki. Svar­biau­sia, kad vi­si jie bū­tų skir­tin­gi ir jų bū­tų daug. Akių dū­mi­mo funk­ci­ją at­lie­kan­tys bu­vi­mo in­fra­struk­tū­ros vaiz­dai pui­kiai pa­nau­do­ja­mi ku­riant šią įvai­ro­vę. Net ži­no­da­mi, kad bus lik­vi­duo­ti, gy­ve­ni­mo trukmę implantais be­si­il­gi­nan­tys mies­to gy­ven­to­jai tu­ri vi­są ai­bę trum­pa­lai­kių sie­kių, su­si­ju­sių tik pra­ne­ši­mų srau­tais, ne­va reikš­min­go­mis krei­vė­mis, ne­ma­to­mais tin­klais. Jie va­di­na tai sta­tu­sais, sta­tis­ti­ka, są­skai­to­mis, pro­fi­liais, rep­re­zen­ta­ci­jo­mis. Vi­si šie si­mu­liak­rai yra au­to­ma­tiš­kai pla­nuo­ja­mi, jei rei­kia, mo­di­fi­kuo­ja­mi, iš­ti­kus kri­zei iš­tri­na­mi ir bū­ti­nai pa­kei­čia­mi nau­jais. Tai vie­na svar­biau­sių eko­no­mi­nio va­rik­lio de­da­mų­jų, so­cia­li­nės są­vei­kos pa­grin­das, cik­liš­ko sa­vęs ieš­ko­ji­mo va­ra, kul­tū­ros ap­skri­tai pa­grin­das, už ku­rio sklan­dų vei­ki­mą ir bu­vau at­sa­kin­gas.

Kas die­ną val­gy­da­mas be­sko­nį mais­tin­gų­jų me­džia­gų jo­va­lą ir įkrau­da­mas sa­vo me­ta­li­nio ant­kū­nio ba­te­ri­ją, vis pa­gal­vo­ju, koks pa­verg­tas vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau ir koks pri­klau­so­mas nuo to in­va­li­dams skir­to daik­to esu šiuo me­tu. Pur­vi­nos ur­ba­nis­ti­kos re­gi­nys lei­džia su­vok­ti ma­no pa­ties kur­tų iliu­zi­jų sal­du­mą ir jaus­tis men­kys­ta, o ant­kū­nis, be ku­rio ne­ga­liu net pa­si­mai­tin­ti, yra ma­ny­je esan­čių gelž­ga­lių ga­lios sim­bo­lis. Kuo la­biau gi­li­nuo­si į da­bar­ties ab­sur­dą, tuo la­biau su­pran­tu, kad iš­ti­sus me­tus to­bu­li­nęs sa­ve ne tik to­li­nau mir­tį, leng­vi­nau bui­tį, lė­kiau į prie­kį su pro­gre­su ir ge­ri­nau mies­to eko­no­mi­ką. Kar­tu aš vis la­biau įsi­trau­kiau į tą vi­su­mi­nį prie­spau­dos me­cha­niz­mą, ku­riuo taip šlykš­čiuo­si ir ku­rio šir­din­gai il­giuo­si tuo pat me­tu. Sa­vo triū­su šlo­vi­nau vi­suo­me­nės pa­žan­gą, ta­čiau da­bar su­pra­tau, kad tuš­čiai gar­bi­nau ma­ši­ne­ri­jos tei­kia­mas ga­li­my­bes, in­for­ma­ci­jos ti­ro­ni­ją, ga­liau­siai – vi­zu­a­lių iliu­zi­jų me­lą. Vieš­pa­tie, pirk­da­mas si­mu­lia­ci­jas, aš par­da­viau lais­vę, nuo­lan­ku­mą ki­tam aš iš­kei­čiau į bu­ta­fo­ri­nį ga­lios jaus­mą. Nuo­lat pil­dy­da­mas pur­vi­ną ir šlykš­čią tik­ro­vę, keis­da­mas ją dirb­ti­niais vaiz­dais ir nai­kin­da­mas au­ten­tiš­ką ap­lin­kos, o svar­biau­sia – žmo­giš­ku­mo pa­jau­tą, aš nu­si­dė­jau ir drą­siai pri­pa­žįs­tu sa­vo nuo­dė­mę.

Ma­no ga­lio­ji­mo lai­kas sen­ka grei­čiau, nei ti­kė­jau­si. Tie­są sa­kant, ne­jau­čiu jo­kios bai­mės, džiau­giuo­si, kad su­nai­kin­tas bū­siu jau vi­sai ne­tru­kus. Per­mąs­tęs sa­vo min­tis, api­ben­dri­nęs pri­si­mi­ni­mų frag­men­tus, su­vo­kęs sa­vo tuš­čio įdir­bio mas­tą, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jau­čiuo­si ra­mus, iš­gy­ven­da­mas šią kū­niš­ką ir dva­si­nę kan­čią. Kai esi ne­vei­kia­mas gelž­ga­lių ir ne­ap­gau­di­nė­ja­mas vaiz­dų, iš­gy­ve­ni ne pus­žmo­gio už­bai­gos fa­zę, bet žmo­giš­ką mer­dė­ji­mą. Tai ap­si­va­ly­mo ir ne­su­vai­din­to at­vi­ru­mo sau lai­kas. Mirš­tu ži­no­da­mas, kad esu at­vi­ras duo­ty­bės, o ne žmo­gaus su­konst­ruo­tai tik­ro­vei, esu lais­vas. Ir tai di­džiau­sia lai­mė, ku­rią ka­da nors esu pa­ty­ręs.