MARIUS PLEČKAITIS Tai galėjo būti nuostabiausias barono Maigelio rytas, nes jo mama, pečiuita ir nepaprastai įkyri moteriškė, kaip paprastai nepasiliko namuose skalbti vakarykščių kojinių ir, pasipusčiusi padus, iškulniavo į neįtikėtinai keistą randevu – kuriame viskas incognito.

ROLANDAS KAUŠAS Jis turėjo paskambint. Bet ne taip greit. Tik prieš keletą dienų mačiau jo žmoną. Sėdinčią kėdėj ir bereikšmiu žvilgsniu stebinčią televizoriaus ekraną. Prisėdus šalia, apžiūrėjo ir mane kaip ekraną. Paskui netikėtai ištiesė ranką ir palietė mano plaukus.

AUDRA BARANAUSKAITĖ Šiandien mane operuos, tačiau į ligoninę atvykstame per anksti, todėl neskubėdami užlipame į šalia esantį kalną, kad galėtume pasidairyti po kapines. Rytas giedras, sniegas dar ne visur ištirpęs, aplink skraido ir čiulba vien stambūs paukščiai.

GINAS ŽIEMYS Ar jau rytas?.. Ne, turbūt dar naktis… Pabandžiau apsiversti ant šono ir panirti į miegą, bet neturėjau jėgų. Įkyriai skaudėjo galvą ir negalėjau praplėšti vokų. Po Dalios mirties dabar dažnai tysodavau iki pusiaudienio. Paskui, atsikėlęs, slankiodavau po kambarius, tartum ko ieškodamas.

SIMONAS NORBUTAS – Mie-got, bež-džio-nės, mie-got! – prikimusiu bosu skandavo prižiūrėtojas, metaliniu gelžgaliu grodamas grotomis. Jis slinko lėtai. Liulėjo. Kaip tipiškas jankis – spurgų ėdimo čempionas. – Į narvus, beždžionės, į narvus!

RASA JESKELEVIČIENĖ Slenkantys balti debesys dangsto nuogus kaštonų kūnus. Nuo kaitrios pusiaudienio saulės nesubrendusios dėžutės bumbsi į retą žolę, virsta žaliais ežiais. Balandis pažeme tempdamas sparną staigiais judesiais ryja nubarstytus nuo delno trupinius.

SIMONAS NORBUTAS – Ką tu pasakei? Pakartok, ką tu pasakei?! – suklykė tėvas. Pakilo nuo stalo, isteriškai sumojavo trapiom statybininko plaštakom. Vargšelės plakėsi ore tarsi drugelio sparnai. Tėtušis krito lyg pakirstas.