AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Pri­si­me­ni, klaus­da­vai ma­nęs, ar įma­no­ma tai­ka šia­me ne­tai­kia­me pa­sau­ly­je. Tuo­met at­sa­ky­mo dar ne­ži­no­jau. Va­kar vė­lai va­ka­re virš ma­no dau­gia­aukš­čio sto­go ra­tus ėmė suk­ti pa­var­gęs ba­lan­dis. Vi­sai toks pats, ko­kį ka­dai­se ste­bė­jom pa­si­slė­pę už ža­liuo­jan­čio krū­mokš­nio.

DAINA OPOLSKAITĖ Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų…

AISTĖ PILKAUSKAITĖ Kazys neturi darbo. Jis kiauras dienas sėdi vieno kambario bute; jo erdvę apriboja šešių kvadratų kambarys, vonia išbyrėjusiomis plytelėmis, tualetas, kuriame nenusileidžia vanduo, virtuvė su tuščiu šaldytuvu ir balkonas į Lukšio gatvę. Jis retsykiais nueina iki spaudos kiosko ir nusiperka cigarečių. Arba iki IKI nusipirkt išgerti. Iš pradžių jis kiekvienąkart atsistodavo prie tos pačios kasos

SAULIUS VASILIAUSKAS Vieną rytą, vartydamas nuotraukų albumą, bylojantį apie išblėsusią aistrą, nutariau su jomis – Ana, Neda, Kornelija, Petonija ir Vaiga – susitikti. Šis penketas paliko neišdildomą žymę mano sąmonėje ir, netgi pasislėpęs už storų sienų, negalėjau lengvai jo iš atminties pašalinti.

ŽANETA STANKEVIČIŪTĖ Kartais širdis daužosi taip smarkiai, kad, rodos, tuoj išbėgsiu pro duris. Stovėsiu basa ant įšalusios rudens žemės apsigaubusi vien balta skraiste, nunerta iš nerimo žiedų.

RŪTA JAKUTYTĖ

IEVA GUDMONAITĖ I. Viską pramiegojau ir pabudau apsunkusi nuo nesapnavimo. Pamačiau, kad buvau užmiršusi uždaryti balkono duris. Šalta. Susinervinu, nes pramiegojau pirmas svarbias pamokas, ir nesuprantu kaip.

SKAISTĖ AUSTĖJA BUDREVIČIŪTĖ Išėjau iš miško į šviesią aukštasmilgę pievą maždaug toje vietoje, kur ties takeliu pūpso milžiniškas skruzdėlynas. Nuo veido ir plaukų braukdamas voratinklius pagalvojau, koks tai nenusakomas knibždėlynas, nors visoje Esmonių apylinkėje dešimties kilometrų spinduliu tebūtum radęs dvi ar tris sodybas su keletu drovių gyventojų

SIMONAS NORBUTAS Kai stebiu verkiančio imperatoriaus akis, visad jį užjaučiu – o! kaip jis kenčia, kokia sunki jojo dalia! Juk tiek globojamų gyvybių, tiek atsakomybės už imperiją ir josios didingą vaizdinį mūsų, dieviškos didybės ir tvarkos išsiilgusiųjų, smegenyse ir širdyse. Mano artimas draugas, priešingai, skuba tokį imperatoriaus jausmų protrūkį matuoti froidistiniu matu.