Op yra ištiktukas

RIODIN BARDO

– O aš šoksiu viena, – pasakė mergaitė ir išskėtusi rankas ėmė suktis apie savo ašį;

Mokytoja pirštais trynėsi smilkinius, vaikiukai stovėjo už rankų sukabinti į ratą,
Paskui kažkuris pradėjo juoką.

– Taip ji išreiškia savo individualumą, – pasakė mergaitės mama mokytojai;
– Taip ji išreiškia savo individualumą! – pasakė mokytoja mokyklos virėjai,
– Taip ji išreiškia savo individualumą! – pakartojo per giminės susitikimą,

Ir virėja su visais mokytojos dėdėm ir dėdienėm pra­dė­da­vo juoką.
– Aš teisi, – tardavo mokytoja sau, ir pranašumo jausmas pripildydavo sielą kaip skanus kąsnis burną.

– Ji turbūt net giminėms pasakoja, kad noriu šokti viena! – pasiguodė mergaitė.
– Mes net gimstam ir mirštam vieni, – atsiduso mergaitės kaimynas,

Mėgdavo rūkyti laiptinėje ir kalbėti ne tai arba ne tiems.

„Mes net gimstam ir mirštam vieni“, – pabaigė mergaitė rašinį.

– Na ką tu čia? – pasakė mokytoja, trindamasi smilkinius,

Ji mėgo filmus, kuriuose pagrindiniai herojai nemiršta.

– Aš simpatizuoju mergaitei! – skėstelėjo kūrinio autorius rankomis.

– O jeigu šitaip Dievas? – svarstydavo kaimynas, rū­ky­damas laiptinėje, mergaitė sėdėdavo ant pakopos ir žiū­rė­da­vo į jį kaip į Dievą. – O jeigu šitaip Dievas? Su­ku­ria: vie­niems simpatizuoja, kitiems – ne.
– Tik pretenzingos kalbos, – pridurdavo po pauzės, – tik pretenzingos kalbos visa tai, – atsidusdavo,

Tyla maišydavosi su melsvu kaimyno cigaretės dūmu, ir mergaitei magėdavo pasakyti ką nors protingo ir gilaus.

– Aš norėjau šokti viena, – sykį pasakė;
– Pro langą iššoksi viena, – jis pakišo mintį. – Arba nuo proto, – pridūrė.

– Jauni ir prasti autoriai dažnai pabaigia kūrinį herojaus mirtim ar išprotėjimu, – svarsto autorius. – Žinoma, yra pri­pa­žintų išimčių, be to, jeigu personažas išprotėtų arba nu­mirtų kokiu netikėtu būdu…

– O jeigu yra kažkoks dievų pasaulis, ir jie varžosi, kur­dami sa­vo pasaulėlius, – balsiai mąsto mergina, mergaitė užau­go; palangė po jos ištiestomis kojomis, atviras langas iš šo­no, – tada esi priklausomas nuo kūrėjo psichologinės būk­lės.

– Pretenzingos kalbos visa tai, – liežuviu braukia per le­teną merginos katinas, – nešok dar, – liuokteli ant palangės ir trinasi į blauzdas.

– O apskritai, – mąsto katinas, – šitoje istorijoje vei­kiau­siai simbolizuoju jos pasąmonę, neišlaisvintą seksualumą, vi­di­nius demonus ar panašiai, – nurimęs tupi ant palangės ir ju­di­na uodegos galiuką.

Ir būtų katinui gaila savęs – jis tik simbolis, – bet gegužės po­pietė: dangus toks žydras, ir žolė apačioje vaiskiai ža­lia.

– Kaip bus, taip bus, – nusprendžia katinas ir – op – liuok­teli žemyn;

Apačioje per kiemus iš mokyklos eina ana mokytoja –

Jie taip ir vaikšto: į mokyklą, iš mokyklos ir pensijon –

Eina ir mato: tiesiog iš dangaus krenta katinas, nu­si­lei­džia ant keturių, paeina kelis žingsnius ir stojasi ant užpa­ka­li­nių letenų kaip kojų

(gegužės popietė: dangus toks žydras, žolė vaiskiai žalia – gera nuotaika kūrėjui, nusprendė papokštauti).

– Dabar aš kaip pripažintų literatūros kūrinių personažas, – nudžiunga katinas.
– Begemotas, Begemotas, Begemotas! – rėkia iš laimės ap­kvai­tęs; laksto ratu, mojuodamas priekinėmis letenomis kaip rankomis,

Ir stovi mokytoja, spokso,
Dūžta nusistovėjusios pažiūros į šipulius – beveik girdėti.

Mergina tuo tarpu – pasižiūrėjo, kad katinas nusileido ant kojų ir paėjo kelis žingsnius –
Sėdi virtuvėje ir laukia, kol užkais vanduo arbatai,

Kaimynas už sienos klijuoja tapetus,

Kiek mažai tereikia: kuriam žvilgtelėti pro langą, nubėgti į gretimą butą, nutempti kitą prie lango,

Ir išgydyti nuo keistumo, nepretenzingi išvedžiojimai,
Kai šitokie dalykai tiesiog po langais –

Katinas laksto ant užpakalinių letenų ir rėkia žmogaus balsu,

Bet mokytoja viena žiūri į katiną.
– Tik op nuo proto, – nusprendžia.

– Manieringas pasakojimas, – atsidūsta autorius, – dabar reik­tų kokio žodelio, kad manieringumas būtų iki galo, pa­bai­gos žodelio,

– Amen, – sako mokytoja.