Jis stovėjo priešais urvą. Dangus atrodė it tamsus audeklas. Didžiulis Mėnulis artėjo į jį, išbrinkęs iš pykčio. Bernardas staiga tapo keistai tuščias. Urvo gilumoje sėdėjo silpna beglobė patvirkėlė ir, nesulaukdama jo, vartė akis, žiovavo. Pikta pilnaties tyla. Trečioji Mėnulio fazė. Begalinė. Jis vėl galvojo apie ištuštėjusio miesto šiurpią ramybę; jį apglėbęs dabar laiko šis šaltas žiaurusis karalaitis. Ten Bernardas nebesugrįš;…

Galvoje sukasi mintis atrasti arba įkurti miestą. Jį pradėti. Žvelgiant išdidžiai nuo kalvos, ištiesus ranką: „Štai čia, tebūnie…“ Kaip Romului ir Remui viename asmenyje. Tačiau visi miestai seniai įkurti, galiu nebent šlifuoti jau įkurtą. Ir aš pradedu jį šlifuoti, miestą N., vos išlipęs iš traukinio ankstų rytą, kaip apsisapnavęs geležinis vilkas, kurio vienintelė geležis – kelnių užtrauktukas. Arba kaip tas…

Gal ir nepasakysiu nieko naujo, bet tą žino ne visi, tai pasikartosiu, kad tiek geros, tiek blogos istorijos anksčiau ar vėliau ima ir pasibaigia. Įtariu, kai kas gali paskubėti leptelėti, kad ir ačiū Dievui. Na, bet žinot. Netampydamas dramblio už jau ir taip nulėpusių ausų, atsakingai pareiškiu, kad ir ši asmeniškai man nutikusi istorija – ne išimtis. O kad kai…

Visos dienos užburtos. Lyg skaitytum tą patį laikraštį. Lyg pats būtum tame prakeiktame laikraštyje ir negalėtum niekaip išsikapanoti. Išsilaisvinti. Kaip kokia nors nesanti prasmė iš kokio nors debiliško straipsnio dar debiliškesniu pavadinimu. Skęstum, blaškytumeisi it raidės muselė pamazgų pilnoj lėkštėj. Atrodo, kad taspatspertapatizmas tarsi vaikystėj nustipęs žiurkėnas, kurio niekada neturėjau, vis dar sukantis įsivaizduojamą ratelį. Jeigu įsivaizduojamą, tai ryškiai žalią,…

Močiutei šiandien vėl pavogė kelnes. Taip ji vadina apatines kelnaites, kurias prieš kažkiek metų pasisiuvo iš seno kombinuko. Ir pavogė kažkoks vyras, kuris aštuntą ryto, pasirodo, buvo mūsų namuose ir atėjo iš mano kambario. Nežinau, ar reikėtų dar kartą numoti ranka, ar padaryti turnė po butą, kartu su ja ieškant nusikaltėlio ir liūdno laivo bures primenančių trauzelių. Šiandien daviau vaistų,…

Kai kranto nesimato, sunku pasakyti, kas kur vyksta: ar danguje, ar upėje debesys plaukia. Ar akmenys prieš srovę, ar srovė prieš akmenis, o gal prieš debesis iriasi, ar žuvys tarp debesų trinasi su kregždėmis, ar debesys gremžia kregždžių nudergtus akmenis, ar klykiančias kregždes nuo dangaus šveičia?   Daugėliuose yra laiptai, kuriais saugiai galima užlipti į dangų ir įsitikinti, koks jis…

Atvykusi įsikūriau Armlio rajone ir man čia neapsakomai patiko – viena prasčiausių vietų mieste. Už kampo daugiavaikė šeima prekiavo…

Pavasaris. Tartum uraganui praūžus, blyškios būtybės viena po kitos atsargiai lenda iš už durų bei pakampių ir dairosi, baikščiai žengdamos pirmuosius žingsnius…

Bemiegės naktys Žvėryne. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai. Žmonės, kurie mane mylėjo, miegodavo ir netrukdydavo man būti nelaimingam…

Rajonas už Aušros vartų buvo labai įdomus. Einant šeštą valandą ryto jame buvo galima sutikti keistų personažų. Tai buvo maginė vieta. Ten buvo galima akis į akį susidurti su trylikto amžiaus piliečiu, ant kurio peties permesta styrojo didžiulė kuoka, ar su vokiškais vampyrais ir net demonais. Tas keistas jų akis Laska atpažindavo visada – tai buvo šviesa, kurią ji išvysdavo…