LIUCIJA GLAUDŽIUVIENĖ

Džordžas / Elizabeta

Džordžas

Atvykusi įsikūriau Armlio rajone ir man čia neapsakomai patiko – viena prasčiausių vietų mieste. Už kampo daugiavaikė šeima prekiavo marihuana, gatvėje sienas ramstydavo aukso grandinėmis apsikarstę afrikiečiai, prišnerkštose pakistaniečių krautuvėlėse galėjai nusipirkti neregėtų produktų, išmargintų nesuprantamais rašmenimis. Netrūko ir lenkiškų parduotuvių, kuriose atvykėliai malšindavo ilgesį pirkdami juodą duoną ir raugintus kopūstus. Tokį verdantį gyvenimą buvau mačiusi tik filmuose. Kartą vietiniame „Tesco“ į mane atsitrenkė iš parduotuvės bėgantis vagis, jį nusivijo apsaugos darbuotojas, o aš tik skėsčiojau rankomis ir žiūrėjau į tuodu, skuodžiančius gatve, ir kaži kodėl nenorėjau, kad nusikaltęs būtų pagautas. Jis šoko į judrią gatvę, paleido iš rankų parduotuvės maišelį ir nesustodamas nubėgo tarp pypsinčių mašinų. Niekas jo nebesivijo, nusikeikęs apsauginis pritūpė, susirinko išbarstytas prekes ir pasuko atgal. Pasijutau kaip veiksmo filme. Dešimties sekundžių veiksmo filmas, pirma eilė, premjera nemokama.

Plūstelėjus emigracijos bangai visi save gerbiantys anglai iš Armlio rajono pabėgo, liko tik senoliai, dūzgiantys gatvėse savo elektriniais vežimėliais, ir tie, kurie iš gyvenimo nieko geresnio jau nebesitiki. Tokie kaip Džordžas. Jis gyveno kaimynystėje, dirbo spaustuvėje ir kartais pakeliui į darbą mudu netyčiomis susitikdavome. Kalbėdavomės mažai, mane sutikęs jis susigėsdavo ir sunkiai beištraukdavau žodį. Pakeliui užsukdavome į pakistaniečio krautuvėlę, jis nusipirkdavo kolos, aš – snikersą.

Džordžas buvo negražus. Neįsižeistų, išgirdęs mane taip sakant, pernelyg akivaizdus buvo tasai jo negrožis. Bulvių traškučiai su kola ir king size cigaretė užsigardžiuoti iš esmės sudarė jo racioną. Laisvadieniais – alus, daug alaus ir dar daugiau cigarečių. Nuo tokios dietos anksti suglebusi oda ir išbyrėję dantys kėlė liūdną vaizdą, riebaluoti beveik pečius siekiantys plaukai ir nemažas antsvoris išdavė nevykusį gyvenimo būdą, bet Armlyje tokia išvaizda nieko nestebino, čia jis buvo savas.

Aš gi, akivaizdžiai ne sava, atsivežiau rudą biuro sijoną ir klasikinius aukštakulnius. Taip ir liko gulėti lagamino dugne. Bet pernelyg jų ir negedėjau, buvo savotiškai malonu žinoti, kad niekas, oi, niekas manęs čia nepažįsta, galiu nueiti iki parduotuvės su chalatu ir joks praeivis nesivargins atsigręžti, nebent jis būtų šviežiai atvykęs į užmaršties šalį.

Keliaudama į darbą su Džordžu nežinodavau, apie ką čia užvesti kalbą, tad imdavau klausinėti apie šeimą. Jam patikdavo keikti savo buvusią žmoną. Fuckin’ bitch! Iš pasakojimų aiškiai įsivaizdavau tą alaus pritvinkusią žmogystą su smilkstančia cigarete lūpose, visą dieną žiūrinčią „Jeremy Kyle Show“, kol jos sutuoktinis lenkia nugarą darbe. Džordžas džiaugėsi pagaliau išsilaisvinęs iš santuokos jungo ir nuomojosi butą vienas. Mažiau žmonių – mažiau alaus skardinių po lova.

Vos pasiekdavome spaustuvę, mano kompanionas kaipmat pasikeisdavo – imdavo laidyti juokelius, šaipytis iš viršininko, aptarinėti pro šalį einančias merginas ir lėtai dirbančius naujokus. Man imponavo Džordžo humoro jausmas, gal dėl to, kad jis nebuvo gražbylys, veikiau išreikšdavo savo draugiškumą nuolat mane aprėkdamas – kad nepakviečiau kartu parūkyti, kad prisėdau ant jo kėdės ar kad geriu kavą be pieno, pamanykit tik, sumauta rytų europietė.

Tokių kaip jis mūsų įstaigoje dirbo daug, visi mokėjome keiktis ir nešvankiai juokauti arba netrukdavome pramokti. Visus mus vienijo ir tai, kad kiekvienas jautėmės tai vietai per geras, esą likimas mus čia atbloškė ne pagal scenarijų. Vienas kitam skųsdavomės: ilgai čia nebūsiu, ak, su manimi niekas nesiskaito, ak, nėra padoraus kampo poilsiui, ak, per daug užsieniečių, šis darbas ne man, ak, rūkomajame smirdi, o aš būsiu muzikantas, ak ak. Džordžo stiprybė buvo ta, kad jis nesijautė už nieką geresnis, tad nebuvo ką įrodinėti. Čia jis dirbo nuo paauglystės, keitėsi skyrių vadovai, bendradarbiai, vienos gigantiškos spaustuvės mašinos keitė kitas, tik Džordžas niekur nežadėjo trauktis.

Mes nebuvome draugai. Kur ten, jis nesuprasdavo mano patriotizmu atmieštų pasakojimų apie gimtinę, aš smerkdavau jo girtavimą. Gyvenome savo gyvenimus atskirose planetose, kurios retsykiais susitikdavo, taip kaip tąsyk, po mano nepavykusio nuotykio su vienu iš spaustuvės darbuotojų. „Forget that dickhead“, – puse lūpų šnipštelėjo Džordžas ir mirktelėjo, kol aš bukai spoksojau į aparatą, kuriame tądien baigėsi snikersai. Jis pasakė trimis žodžiais daugiau nei bet kuris kitas mano bendradarbis, mat visiems rodėsi, kad nevalia viešai aptarinėti greitai nutrūkusių santykių. O man dar ilgą laiką norėjosi apie tai kalbėti, čiupti chirurgo skalpelį ir išnarstyti nesėkmę po gabalėlį, ieškant kaltės, priežasties ir atleidimo. Bet tąsyk turėjau tik tuos tris žodžius ir mirktelėjimą, kurio beveik pakako, ypač pasibaigus snikersams.

Namo keliaudavome atskirai, Džordžas jausdavosi pernelyg nuvargęs eiti pėsčias, tad prisėsdavo laukti autobuso. Šešioliktas numeris, turėtų važiuoti kas dešimt minučių, bet nėra pasaulyje šalies, kur autobusai važiuoja tiksliai kas dešimt minučių. Paklausta, ar nenoriu luktelti su juo, pusiau juokais atsakydavau, kad reikia išvaikščioti visus darbe suvalgytus snikersus. Kitaip niekas nemylės, pasimaivydavau, aš tave mylėčiau visokią, šūkteldavo jis man pavymui.

Keletas posūkių, pievelė – ir atsidurdavau gatvėje tarp kalėjimo ir kapinių. Dešinėje – aukšta moderni kalėjimo siena, man praeinant sudūzgia ir pasisuka griežta kameros akis: eik nespoksojus, atvykėle. Kitoje pusėje – apgriuvusios šimtametės kapinės. O ir gerai, kad apgriuvusios, kam numirėliams reikalingi tie tvarkingomis eilėmis išrikiuoti žvilgantys antkapiai? Akivaizdu, daugumos čia esančių kapų niekas nebelanko, joks sąžinės graužiamas anūkas neatvažiuoja ir nepakelia nuversto paminklo akmens, nenurenka naktinių baliauninkų paliktų vyno butelių. Šiose kapinėse visi lygūs ir visi vienodai pamiršti, todėl čia ir lankosi rajono valkatos.

Įspūdingo grožio Viktorijos stiliaus pastatas praeiviui labiau primena pilį nei kalėjimą. Trakų apdainuotoji pilis mano atmintyje dabar rodosi lyg nyki miniatiūra. Armlio kalėjimas, tiesa, nėra toks ir senas, nesiekia nė dviejų šimtų metų. Kadaise čia vykdavo viešos egzekucijos, sako, paskutinį nusidėjėlį pakorė, kai jam buvo vos devyniolika. Vilkdavau koją už kojos ir svarstydavau: kas dabar vyksta už tos didelės mūrinės sienos? Ar ten dirba koks ilgametis prižiūrėtojas, panašus į Džordžą, kuris reikiamu momentu moka pralinksminti rūškaną kalinį? Ar vienutėje dabar snaudžia maniakas ir sapnuoja, kaip auka smaugiama vis neišleidžia kvapo? Kur jis bėgtų, jei ta moderni kalėjimą supanti siena prasivertų? Kažin ar išlaužtų mano nuomojamo buto duris? O gal spruktų iki turtuolių rajono ir įsikurtų dideliame name, kurio savininkė būtų kurčia pagyvenusi dama, rytais ji neskubriai gamintųsi pusryčius ir nė nepastebėtų, kad kažkas nusipila gerą gurkšnį tos kvepiančios kavos, užmeta kumpio juostelę ant nukniauktos riekės ir pasišalina į palėpę.

Sako, kaliniai skundžiasi, mat kartais tegauna vos porą valandų išsprukti iš savo vienutės ir įkvėpti gryno oro. Neabejoju, dauguma jų tokie pat pamiršti kaip ir tie, gulintys po nuspardytais paminklais kitoje gatvės pusėje, kaip aš, svetimšalė praeivė, kaip Džordžas, kurio gyvenime jau viskas nutiko ir nebėra kuo apsimesti.

Prieš šventes Džordžas dingo, pamaniau, kad atostogauja. Netrukus pasklido žinia – kepenų vėžys. Gegužę darbuotoja iš kokybės tikrinimo skyriaus rinko pinigus mirusiojo artimiesiems. Daviau 5 svarus, buvo striuka su pinigais, be to, turėjau pasilikti keletą monetų snikersui. „Fiver?! What a fuck?!“ – beveik nugirdau anapus susikeikiantį Džordžą.

Mes nebuvome draugai.

Mauduoliai ir baseino prižiūrėtojas Frauenbade.1893

Mauduoliai ir baseino prižiūrėtojas Frauenbade.1893

Elizabeta

Elizabeta dirba automobilinio krautuvo vairuotoja daugybę metų. Tiesa, bent kartą per savaitę ji ima ir netyčiomis išverčia kieme sukrautus žurnalus į purvą, kad niekas nepastebėtų, paskubomis sumeta juos atgal, nuveža prie furgono ir atiduoda krovikams. Po poros dienų nieko neįtariantis pirkėjas grįš namo, atsivers penkioliktą puslapį ieškodamas ragelių recepto ir pamatys didelę murzino bato žymę. Vadovai Elizabetos už tai nebara, kur ten, po spaustuvę tebesklando legenda, kaip prieš kelerius metus ji parsigriovė operatorių Filą ir kumščiavo tol, kol išsigandę bendradarbiai juodu atskyrė. Juoktis ar apkalbėti Elizabetą patartina tik laikantis saugaus atstumo.

O jos neapkalbėti yra neapsakomai sunku, tokia prieštaringa, grėsminga ir kartu juokinga yra mūsų krautuvo vairuotoja, kuri garantuotai tiki esanti mėlyno kraujo. Tas agresyvus mostas, kai ji permeta šviežiai priaugintus plaukus per petį, tas įžūliai atkištas smakras ir savimi pasitikinčio žmogaus laikysena. Mudvi su Salomėja dažnai slapta kikename iš Elizabetos ir varžomės, kuri geriau pavaizduos jos eiseną – plačiais žingsniais, linguojant klubais, įsikišus vienos rankos pirštus į priekinę džinsų kišenę. Negi Elizabeta nežino, kad moteris, tikra moteris, turi tipenti nedideliais žingsneliais, kalbėti tylesniu balsu nei bendradarbiai vyrai, visiems šypsotis, nesikeikti, nesimušti ir bent jau nevairuoti krautuvo, nes kokia tada iš tavęs silpnoji lytis?

Visgi Elizabeta labai nori būti tikra moterimi – neseniai ji pasididino krūtinę ir didžiuodamasi leido pačiupinėti bene kiekvienam spaustuvės darbuotojui. Išraudę vyriškiai spusčiojo jos pasididžiavimus ir nejaukiai kikendami gyrė, kad tik nepatektų nemalonėn. Kiekvieną savaitę ji pasirodo su įmantriai išpieštais priaugintais nagais, kas mėnesį – su kardinaliai nauja šukuosena, o neseniai ėmė ir išsitatuiravo antakius. Trumpai tariant, Elizabetos išvaizda ir elgesys trikdo net visko mačiusius vakariečius, ką bekalbėti apie provincialius atvykėlius iš Rytų Europos.

Buvo toks Kalėdų vakarėlis, dėvėjau raudoną suknelę su juodu dirželiu, reikėjo nekvėpuoti, kad nesimatytų pilvo, smagu kartą per metus pasirodyti bendradarbiams raudona suknele, vis šioks toks skirtumas nuo kompanijos marškinėlių. Dauguma buvo išgėrę tiek kokteilių, kiek reikia apeiginiams šokiams pradėti (vėliau kelios porelės pergulės, visi apie tai kalbės, kažkas pastos, kažkam teks keisti darbą, bet tokia jau Kalėdų vakarėlių kaina). Aš, deja, niekaip negalėjau nusigerti, o ir nekvėpuoti darėsi vis sunkiau, kartais nori nenori tekdavo įkvėpti ir, man rodės, visa salė, visi šokantieji sužiurdavo į pilvą, smaugiamą juodo dirželio. Ir visgi mano apdarai neprilygo Elizabetos, kuri tą naktį dėvėjo tigro raštais puoštą raukiniuotą trumpiausią pasaulyje suknelę, tik dar labiau pabrėžiančią vyriškai plačius pečius ir raumeningas kojas.

Iš pradžių ji mane ignoravo ir tai mudviem buvo priimtina. Gniaužiau rankoje sušilusį alų ir bandžiau nutaisyti patenkintą miną, rodėsi, kad visi išsijuosę linksminasi, kvatoja, šoka pagal naujausius ritmus, tik aš negaliu atsikratyti rūsčios išraiškos, toks jau tas mano veidas, jis praversdavo mokykloje deklamuojant Maironio eiles, bet čia yra visiškai nenaudingas ir sukelia aplinkiniams papildomų klausimų. Taigi, nešokau tik aš ir į pensiją išeinantis 150 kg sveriantis mechanikas iš kito spaustuvės skyriaus, tiesa, jam bent jau nereikėjo stovėti įtrauktu pilvu. Staiga pribėgo Elizabeta ir pačiupusi mane už rankos ėmė tempti į šokių aikštelę, iš to netikėtumo pamiršau anglų kalbą, tik vis kartojau: „No! No! No!“ Bet tąnakt Elizabeta, nepaisydama apgailėtino priešinimosi, sugriebusi kraipė mano klubus ir šaukė: „Use it, use it, for fuck’s sake, use what you got!“

Negaišk laiko, gyvenk kaip nori, švokštė ji man į ausį, kol bandžiau mandagiai išsilaisvinti, bergždžiai tikėdamasi pagalbos iš šono, gyvenimas vienas, aš tave galiu išgydyti nuo kuklumo, bet kuris vyras bus tavo, bėrė nuvalkiotus patarimus Elizabeta, man trūko oro, jai trūko jaunystės, dar vėliau man pritrūks taksi ir pareisiu pėsčia, kaukšėdama kulniukais pavojingame imigrantų rajone, ant galvos snigs dideliais kąsniais, šukuosena išsileis, nuo alaus ir juodo dirželio mane pagaliau supykins ir vemdama sau ant batelių jau visai netoli namų pagalvosiu: kaip gera Elizabetai, kad ji žino, kaip reikia nekukliai gyventi.

Niekas nepasikeitė, darbe mudvi nepradėjome sveikintis. Aš šiek tiek jos prisibijau, jei tenka susidurti bendrame tualete, užleidžiu pirmą ir mandagiai šypteliu, bet tik puse lūpų, kad šiukštu nepagalvotų, jog peršuosi į drauges. Visi žino – atvykėlių Elizabeta nemėgsta, nebent tie atvykėliai yra raumeningi jaunuoliai.

 

„Laukiuosi! – užvakar rūkykloje pareiškė Elizabeta šalia prisėdusiam bendradarbiui. – Dar tik kelios savaitės, kas ten žino, geriau jau šitas vaikigalis nebūtų panašus į savo smaukalių tėvą, pridek man cigaretę, cit, nebambėk, man jau keturiasdešimt, aš žinau, ką darau.“ Elizabeta akivaizdžiai mėgavosi tuo, kad į ją sužiuro daugybė akių, gracingai išpūtė dūmus ir pridėjo: so fuck off.

Nebaigusi cigaretės grįžau į savo darbo vietą ir ilgai spoksojau į žurnalo viršelyje pozuojančią žurnalistę, kuri išgarsėjo po to, kai buvo nufotografuota besimylinti su svetimu vyru. „Ar atleisi mums mūsų kaltes, ar tikrai atleisi?“ – klausiau mintyse to, kuris viską mato ir girdi, bet niekada neatleidžia, nes buvo sukurtas pagal mūsų atvaizdą.

Žurnalistė šįmet dalyvauja realybės šou ir jai neblogai sekasi, kitaip nesipuikuotų šios savaitės „TV Times“ viršelyje. Įsidedu žurnalą į kuprinę, kad galėčiau įdėmiau perskaityti namuose. Kažkokiu būdu ji išsikaulijo atleidimą ir tai suteikia vilties.

 

Komentarai / 1

  1. dite.

    Tai kazkas ne paprasto, aciu Jums…laukiau jau senai tokiu kuriniu – prasmingu ir nieko nepersaukianciu. Tokiu… paprasta savo struktura, bet taip uzgriebianciu zodziu zaismu, itaikingumu ir tiesiai i sirdi.
    Aciu!!!!!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.