Iš kur gavot šitą Lolą?

Rajonas už Aušros vartų buvo labai įdomus. Einant šeštą valandą ryto jame buvo galima sutikti keistų personažų. Tai buvo maginė vieta. Ten buvo galima akis į akį susidurti su trylikto amžiaus piliečiu, ant kurio peties permesta styrojo didžiulė kuoka, ar su vokiškais vampyrais ir net demonais. Tas keistas jų akis Laska atpažindavo visada – tai buvo šviesa, kurią ji išvysdavo jų akyse, arba kibirkštėlės, kurios pradėdavo žaižaruoti jiems bežiūrint į ją. Toje vietovėje tarytum buvo įtaisyta spyna, kurios raktą pasukusi galėjai persikelti į kitą laiką, todėl ten vaikščioti buvo gana pavojinga. O kirtusi Aušros vartus patekdavai į Vilnių, kur dar dūmavo krosnių kaminai ir vaikščiojo šimto ir daugiau metų moterys. Jos visos užpuolė žvilgsniais Laską, kuri dėvėjo juodas šilkines kojines ir zomšinius batelius. Jos spoksojo į ją, į jos kojas, matyt, prisimindamos savo jaunystę, ir Laska panoro apsisiausti čadra. Viena moteris puolė prie namo, kuriame Laska lankėsi ir kuriame vaidenosi, telefonspynės ir pareikalavo pasiaiškinti, iš kur jie gavo Lolą. Kas ta Lola, mąstė sau Laska. Kodėl jie visi vadina ją Lola? Viena šimtametė paėmė gatve einančiai Laskai už rankos ir švelniai ištarė: „Lola, vaikeli…“ Jų laikas buvo seniai, bet vis dėlto kas buvo ta Lola? Nabokovo Lolita? Ji Vilniuje vaikščiodavo? Įdomu, mąstė sau Laska, kaip ji iš tikrųjų atrodė? Praeitų amžių namuose, ypač su senoviniais liftais, ją apnikdavo keistas jausmas. Juk visi jie slėpė daugybę gyvenimo istorijų, kurias buvo galima nuskenuoti nuo sienų. Ko gero, ta Lola, nusprendė Laska, nuėjo ir prisipažino kunigui, kad jos vyras – velnias… Įdomu, jai pavyko pabėgti nuo jo? Kartais tos Vilniaus namų sienos guodė ją. Bet buvo vasara, ir Laska jautė, kad yra graži. Dabar ji dėvėjo juodą aksominį apsiaustą su kapišonu ir tik norėjo įsmukti į kiemą nepastebėta ir pasislėpti.

– Iš kur gavai tą Margo krepšelį? – paklausė Cezarijus. – Tu – gražuolė, bet kam tau visko reikia, kam tau visko reikia, Margo, – juokdamasis šaukė jis.

Daiktų istorijos. Kartais atrodo, kad iš kažkur atkeliavęs daiktas laiko savyje visą informaciją, visą energiją ir gali prišaukti visą epochą, visą dinastiją pramočių, giminių bei mylimųjų. Daiktas. Brangus arba nieko vertas, glūdėjęs prie mūsų kūno ir tarsi vanduo užkodavęs informaciją, visas chemines reakcijas, kurios vyko mūsų smegenų ląstelėse ir kūno molekulėse. Naktys, kai nukeliaujama į savo ir mylimojo protėvių rojus. Cezarijus skundėsi, kad po nakties su ja atsidūrė pas kažkokias geišas. Kai Laska susitaisydavo sau kokių gėrimų, – paskutinį kartą tai buvo apelsinų sultys, – pramotės šiek tiek jų nusipildavo ir tyliai kažką sau prancūziškai šnekučiuodavosi. Kartą Laska nusipirko blusų turguje žiedą, nuo kurio pardavėja Dita kažkodėl negalėjo atitraukti akių, tarytum Laska pusvelčiui būtų įsigijusi deimantus. O tada pamatė kitą – gana paprastą, sidabrinį, tarytum vestuvinį, tik papuoštą kažkokiais juodais blizgančiais akmenukais. Kai Laska išsirinko dar ir tą vestuvinį, Ditos akyse vėl pamatė tą pačią išraišką.

– Šitas irgi labai vertingas, – tarė ji.

Laskai jis buvo per didelis, iš bėdos tiko tik ant didžiojo piršto.

– Žiedas? Šis žiedas? Iš kur? – paklausė Cezarijus. – Tai mano žiedas, aš jį nešiojau ant mažojo piršto, maniau, kad pamečiau.

– Kokia jo istorija? – paklausė Laska.

Cezarijus tylėjo.

– Nesakysiu, – pagaliau ištarė jis.

– O apie poeziją?

– Nei apie poeziją, nei apie žiedą.

– Vis dėlto kas tau yra poezija?

– Poezija man yra moteris, Ula, – tarė jis.

Po kiek laiko žiedas dingo. Turbūt nukrito nuo piršto. Buvo pamestas. Dingę daiktai. Žiedai su istorijomis. Laska jo pasigenda.

Cezarijų visada nuginkluodavo jos dieviškas, angeliškas ar demoniškas grožis, ypač kai Laska buvo dvidešimties. O demonais ją su Vin kartą išvadino blogoji ragana Morgana, kuri buvo jaunesnė už Laską dešimt metų. Dabar ji labai domėjosi, ar Laska dar gyva… Niekaip negalėjo jos pamiršti. Kuo Cezarijų apžavėdavo Laska, jeigu ji buvo tūkstančio metų senumo, tik nieko neprisiminė. O ką prisiminė jis? Kai jis bus šimto metų, ko jis ieškos?

Kartą Laska susapnavo beausį vyrą, tai yra vyrą su viena ausimi, kuris vilkėjo kostiumą. Kas jis toks? Kažkodėl nusprendusi, kad tai galėjo būti Nabokovas, pradėjo ieškoti jo atvaizdo. Rado jo paminklą. Iš tikrųjų, mąstė sau Laska, panašus, su kostiumu, tikrai labai panašų ji sapnavo, tik be ausies. Tas sapnas sutapo su vienu jos gyvenimo įvykiu ir Laska žinojo, ką jis reiškia.

Kai buvo dvidešimties, Laskai Vilniuje dar teko sutikti moterį, kuri dėvėjo žydrą kepurę su didžiuliais laivais. Kur dabar galėtų būti ta kepurė? Turbūt išmetė. O būtų graži nuotrauka su tais žydrais laivais ant galvos.

Sugedo internetas ir Laska sirgdama norom nenorom turėjo klausytis kaimynų garsios rusiškos muzikos, kažkokios apie generolus. Modemas visiškai atsijungė tada, kai jo labiausiai reikėjo. Tad Laska paskendo mintyse. Nors jos delnuose buvo matyti keturios linijos, kurios reiškė sakramentinius vyrus, ji buvo vieniša. Laska galvojo: kur jie pradanginti? Kas jie? Ir kas galėjo pakeisti Dievo planą? Laskai ėmė nepatikti visi žemės dievai.

Vis dėlto Laska jautė, kad gyventi jauku. Jeigu būtų turėjusi pinigų, būtų išsikėlusi iš tų namų, kur ją graužė bobutė. Ji būtų prisipirkusi knygų, kilimų, įsigijusi senovinę indaują ir komodą su raižyto medžio stalčiukais. Ir kopėčias, kad galėtų pasilypėjusi susirasti knygą, kurios tą akimirką mirtinai reikia. Ir krištolinį šviestuvą, kad jo krištolas, paliestas pirštais, prieblandos melancholiškame švytėjime suvirpėtų ir sakytų, jog viskas aplinkui gražu. Laska norėjo susigrąžinti tai, kas iš jos pavogta. Jautėsi kaip pasakoje nuo gyvenimo paslėpta princesė.

Kodėl būtent tie sakramentiniai vyrai, įrašyti jos delnuose, jai buvo skirti? Ką ji turėjo pažinti su jais šiame pasaulyje? Kokie karminiai ryšiai juos siejo? Džiaugėsi kaip vaikas, kad pradėjo suprasti angliškus žodžius, ir rašė Getai, kuri jai atrodė panaši į Virginiją Woolf, laiškus. Ji net atlošė galvą išvydusi rašytojos nuotrauką. Dabar jos su Geta aptarinėjo vyrų neištikimybę. Laska prisiminė Krzysztofo Kieślowskio filmą „Balta“ ir buvo nusprendusi, kad jeigu tau vyras neištikimas, tai būtina kažkuo susižavėti ir pranešti apie tai jam. Bet Laska niekada nebuvo ištekėjusi. Ji vis spėliojo, ką galvoja jų mėlynos akys. Kai Laska paklausė Cezarijaus: „Kaip tu manai… ar Markas Aurelijus susijaudino mane pamatęs?“, „Maybe yes“, – sukuždėjo jai į ausį Markas Aurelijus…

Kai Laska pasakė Cezarijui, – taip jį praminė, – kad dabar vėl dėvi XS dydžio drabužius, pajuto, jog švenčia savo moteriškumo pergalę. Laskos rankos kvepėjo Lesa. Geta rašė apie Sylviją Plath ir Virginiją Woolf. Laską guodė tik tėvo pasakymas „nekreipk dėmesio“, nes jai buvo baisu, kad Sylvia Plath paliko visai be pinigų, o tai yra nužudymo būdas. Laska prisilietė pirštais prie Marko Aurelijaus lūpų. Markas Aurelijus tarė: „Kvepia šunimi.“ Ir jo vyriška ranka uždengė jos mažas krūtis. Laska bijojo, kad dabar kas nors ateis ir suskaičiuos visus jos grūdus. Laska spėliojo, kiek orgazmų patiria Markas Aurelijus. Laskai buvo įdomu, ką jautė jai Markas Aurelijus. Laska buvo vis dar įsimylėjusi Marką Aurelijų – taip ji slaptai praminė jį. Sutiko jį Trakų gatvėje. Tą dieną Laska buvo laiminga. Ji visada jaučia, kad žvaigždynai susiklosto jai palankiai. Laska žinojo, kad tai – Dievo diena. Ji buvo mažytė ir labai smulkutė. Mūvėjo ugnies spalvos kepuraitę su kasytėmis. Tą rudenį buvo madingos mažytės kepuraitės, kepuraitės idealiems veido bruožams su rožytėmis. Kadangi Laska tokios neturėjo, susirišo kasytes, kad jų nesimatytų. Vilkėjo rudą trumputę striukę su kailiukais iš pigios parduotuvės „Terra Nova“, kuri buvo vienintelis išsigelbėjimas, nes jos rūbeliai būdavo iš natūralių medžiagų, ta striukelė, be abejo, negalėjo jam padaryti įspūdžio, ar jis per tą rudą spalvą pamatė, koks plonytis liemuo, mąstė sau Laska.

Išeidama iš namų ji sutiko vyrą ir moterį, jie ją nužvelgė. Ta porelė jai priminė katiną su lape iš „Buratino nuotykių“, bet Laska apsiginklavo mintimis „nelįskit prie manęs“ ir laiminga išvažiavo į miestą.

Tik per gidų kursus Laska sužinojo, kad Trakų gatvė iki Dviejų Atlantų priklausė Radviloms. Švietė stebuklinga hipnotizuojanti saulė, buvo ankstyvas ruduo. Jo veidas buvo apšviestas saulės. Jis buvo aukštas, mėlynos akys žvelgė į ją ir nuo spindinčios šypsenos aplink jas buvo susidariusios smulkios raukšlelės. Jis buvo užsimaukšlinęs juodą kepurę, dėvėjo kažkokį rudą švarką ir velvetines kelnes. Truputį sulinkęs. Nors jis buvo prisiderinęs prie konteksto, Laskai pasirodė vos ne dievaitis Apolonas, nes tokie gatvėje nevaikšto. Ėjo su kažkokia moteriške. Ta parodė į ją pirštu ir tarė: „Šita.“ Nors Laskai anaiptol nepasirodė, kad jis jos nepamatė. Jis žiūrėjo į ją ir šypsojosi. Laska negalėjo atitraukti akių ir spoksojo į jį. Laskos apskritai šitose Vilniaus gatvėse niekas nepastebėdavo. Išskyrus užsieniečius. Jis jai priminė gyvenimą ir kažkokias laiko erdves, kurių ji neįstengė prisiminti. Laska žinojo, kad labiausiai žmonės pavydi laimės, bet tą dieną visi buvo užmigę arba ramiai šeimininkavo. Tą dieną ji pasiėmė, nes ji jai priklausė. Laska buvo pasiruošusi atsiimti visas Dievo dienas, kurios jai priklausė. Viską, kas buvo pavogta iš jos ir teisėtai jai priklausė.

Laskai berašant iškrito lapelis su užrašu „LOVE. Love once you choose to love, love will become the one you choose. Made in Taiwan“. Pasirodo, Laska rašė į taivanietišką užrašų knygutę, ant kurios buvo užrašyti hieroglifai, kurių ji nesuprato. Bet jai labai patiko bambuko popierius ir tas rašiklio skrebenimas, kai ji rašė. Kartą Laska žiūrėjo taivaniečių filmą. Jame visą laiką lijo. Dvi jaunos šeimos gyveno gretimuose kambariuose. Meilės romanas. Tarp susituokusių. Ryžiai, nesibaigiantis lietus, graži suknelė ir sekso scenos, kurias buvo nuspręsta iškirpti. Palikti tik romaną, „poeziją be prozos“.

– Ar sekso scenos gali būti poezija? – paklausė Laska Cezarijaus ir prilietė savo pirštų galiukus prie jo.

Laska buvo apstulbusi – koks panašus į jos senelį buvo aktorius, bet senelį ji matė tik iš nuotraukos. Todėl jai pasirodė simboliška, kad iškrito būtent šis taivanietiškos knygelės lapelis. Ji ją turi penkerius metus. Ir tik šią vasarą pradėjo rašyti į ją, kaip „Lakotų moteryje“ – viskas apie ženklus. Lietus. Ramybė. Laska visada jausdavosi labai laiminga, kai veido bruožai susiklostydavo taip, kad ji atrodydavo vos ne absoliuti rytietė. Laskai būdavo įdomu, kokios tautos bruožai, dvasia atsispindėdavo tada joje. Kapt. Kapt. Kapt. Įvairiausiais tonais kapsėjo lietus į stogus ir langus. Lietaus skonis. Markas Aurelijus buvo jos lietaus skonis, jos namai, jos švelnumas, jos animus, o gal gyvačių karalius ar koks Koščejus? Staiga Laska pagalvojo, kad vonioje iš jos plaukų iškrito smeigtukas, garsas buvo toks, lyg į keramines plyteles būtų atsimušusi adata, inkrustuota deimantais. Laska palietė plaukus. Smeigtukai vietoje. Gal tai Koščejaus adata, paslėpta Laskos įsčiose, viso pasaulio paslaptys, slypėjusios Laskos įsčiose lyg kiaušinyje.

Ką jis jautė, ką galvojo, ji negalėjo įlįsti į jo mintis. Ji girdėdavo lietų, ir tai buvo laimė. Besišypsantis Markas Aurelijus, apšviestas saulės. Kai Laska jį sutiko, ji buvo nekalta. Ta diena gatvėje įsirašė į laiko informaciją. Tu gali ją pajusti tada, kai jie galvoja vienas apie kitą. Ar tikrai ji buvo jo gyvybinis instinktas, kaip sakė Ada? Laska sirgo. Laskai buvo baisu. Ji nesuprato jo. Ji nesuprato, ką jis jai jaučia. Markai Aurelijau, tik for us? Viena versija buvo ta, kad Laska yra jo gyvybinis instinktas, kad jis slapta skaito jos laiškus, rašomus Getai, kad negali gyventi, negalvodamas apie ją, kita versija – kad jis bodisi Laska ir visai nenori būti kartu, kuo Laskai buvo sunku patikėti.

– Ką manote jūs? – Laska prisistatė taro kortoms: – Mažoji Laska.

Ir iškrito korta „The World“. Ji klausė apie juos. Laska norėjo pabėgti nuo Marko Aurelijaus. Buvo dvi kliūtys arba trys. Pabėgti nuo Marko Aurelijaus. Negalvoti, nejausti, būti. Nes dabar tik jis buvo jos pasaulis. Ji buvo absoliučiai nuo jo priklausoma. Pabėgti nuo Marko Aurelijaus. Prašyti Marko Aurelijaus, kad būtų kartu, kad guostų ją, grąžintų jai miegą ir nenutrauktų Majos šydo. Niekada. Laska negalėjo gyventi be Majos šydo, nes Laska yra Majos šydo atstovė. O jis? Kai išvydo Marką Aurelijų, pavadino jį Aurelijumi, nes, apšviestas saulės, jis jai atrodė su aura. Ji jautė dvasią, ji jautė, kad yra, ir ne bet kaip, o tame saulės apšviestame link vakarėjančių Veneros prieblandų gyvenimo olimpe. Ji jautėsi taip, lyg kažkada jį buvo susitikusi, ir tas atpažinimo jausmas neblėso. Visi nori atpažinti. Platono idėjas, atspindį, kuris persikėlė per daugybę amžių ir materializavosi šiandienoje, geroje karmoje, saulės atspindžiuose, o ji tekėjo ir leidosi amžių amžius. Kuriame amžiuje jie jau buvo susitikę ir ji jį paliko, o gal ne viename? Laska paklausė Cezarijaus, kuri filosofijos srovė jam artima. Jis pareiškė, kad platonizmas, nes egzistencializmas yra per žiauru. Laska paklausė jo, ar platonizmas nepriveda prie sėdėjimo ir žiūrėjimo į vieną tašką, nes atspindys be veidrodžio yra niekas. Ar ne kitų tinklainėse mes turime išvysti savo idėją, suvokti ją? Ar mes tik išsirenkam veidrodžius, kurių atspindimi būti norime? Kur mes galime pabėgti? Nuo kamerų, krištolinių rutulių, kai jiems tai nepriklauso. Nes ištisas pasaulis – filmuojanti kamera. Tinklainė, atspindys ir galutinė substancija, į kurią pakliūva šis tinklainių raizginys, – Dievo akis. Ir tik išvydę save kito akyse mes išvaduojami.

Ar Kleopatra mylėjo Marką Antonijų? Cezarį? Laska pridėjo du pirštus prie kaktos. Ką jie jai jautė? Jie mirė anksčiau? Kai pilnas miestas buvo jaunų kurtizanių?

Laska ėjo per dykumą – prie Nilo. Besimelsdama. Prie Nilo. Susitikti?

Laskos nelaimės prasidėjo dėl juodosios magijos. Kadangi Laska nesidomėjo magija, ji negalėjo apsiginti ir ne visai suprato, kokie pavojai jos tyko. Laska suko galvą: ir kaipgi apsiginti nuo juodosios magijos? Laska pametė kurpaitę, buvo lygiai dvylika. Vaikeli, vaikeli, tu to nežinai.