LiteratūraProza
Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną
Monmartre, Oršano gatvės 75A ketvirtame aukšte, gyveno šaunus žmogelis, pavarde Diutijelis, turėjęs retą gebėjimą it niekur nieko pereiti kiaurai sieną…
Laiškai į Genują
Galiausiai jis net panoro, kad ji pagaliau išvažiuotų. Žinojimas, kad liko tiek ir tiek dienų iki kelionės, vertė jį nervintis, sukti galvą, kaip dar galima praleisti paskutines akimirkas kartu, ir stengtis kuo dažniau žiūrėti į jos veidą, kad tik paskui atmintyje jį idealiai atkurtų. Jis nekentė fotografijų ir atsisakė nešiotis jos nuotrauką iš seno moksleivio pažymėjimo savo piniginės kišenėlėje. Tarsi…
Kur veda laiptai, arba kvalifikuotas sadizmas
Jis nebuvo vienas iš normaliausių mano pažįstamų žmonių. Užtektų bet kam tik žvilgtelėt į jį, nors ir slapčia, akies kampučiu, kad tai suvoktų…
Paslėptas gyvenimo grožis
Šiandien man uodas įkando, todėl gyvenimas yra ašarų pakalnė. Valles lacrimarum. Blogis, kančia ir neviltis…
Madam
Ar galėčiau jus dar kuo nors sudominti, net jei pasakiau visus savo eilėraščius? Žiūrėkite, ten, šiukšlyne, slepiasi žiurkė ir klausosi, kaip bandau jus sužavėti. Bet man patinka šis žaidimas. Kuo ilgiau jis tęsiasi, tuo labiau pamirštu tą niekingą tikslą, kad iš tiesų noriu tik su jumis pergulėti ir pajusti, kokios švelnios jūsų kojos po tomis dvidešimties denų pėdkelnėmis. Aš tik…
Akimirkų mailius
Pavakary atslinko prie tvoros, pralindo pro ją, peršliaužė gatvę, užlipo ant kitos tvoros, įsiręžęs užgulė medžio kamieną, tas palinko į vakarus, atsirėmė į garažo sieną, palietė televizijos bokštą laikančius lynus, tada iš meno mokyklos iššoko kankinamų smuikų garsai ir straksėdami nušokavo paskui šešėlį. Uosio šešėlis lipa ant dainuojančios meno mokyklos sienos, auga, veši, šalia jo eglės šešėlis metalinėmis kopėčiomis…
Norėčiau būti Karenina
Rodės, kaip toks neišvaizdus menko kūno, neįsimintino veido žmogus, apie kokius sakoma – joks, galėjo turėti tokias stebuklingas rankas? Ištuštėjusiam pliaže, jiems gulint ant rankšluosčių, jis paliesdavo (vos vos) jos skruostą, paskui, sulaikęs kvapą, pirštų galiukais, pačiais receptoriais – petį, įsidrąsinęs, žinoma, galvodavo ji, nuėjęs savyje ilgą kelią, kita delno puse, krumpliais, irgi vos vos, perbraukdavo liemens linkį (visą laiką…
Lapijos brėžinys
kol nebus atspausdintas popieriaus lapas su sapnų gaudykle, su begemotu, netekusiu paskutinių raidžių lyg priekinių dantų, kol nebus nušluotas mano gyvenamo daugiabučio kiemas, galų gale kol nebus pradėtos naudoti šluotos, imituojančios papurusias lapių uodegas, – tol gyvenime ROŽIŲ nebus ir suksimės palei žybsinčią lempą tuščiame kambaryje, priskridę arti jos išganingo zvimbesio, ir zvimbsime, zvimbsime aplinkui, trajektorijoms susipynus, susiglaus sparneliai, nutūpsime…
Ekonomisto jaunystė
Tualete jis paprastai skaitydavo. Proceso metu norėdavosi akimis perbėgti kokiomis nors eilutėmis. Gerai, jeigu iš anksto apsirūpindavo tinkama lektūra. Tai galėdavo būti bet kas – poezija, filosofijos traktatas ar istorinė monografija. Menkiau tikdavo koks nors devyniolikto amžiaus romanas (storas ir ištęstas) ar prastas (o gerų jų paprastai nebūna) detektyvas. Dažniau nepasiimdavo nieko (po viso reikalo dar šiek tiek susierzinęs suvokdavo,…
Lietum, vėju įvilkta dovana
Tokia jau ta žmogaus širdis, klysta ji, kol gyva, štai ir naują sugalvoja pasakaitę: Liudvika, šįsyk apie paukščius narveliuose, jos dukra juk žinanti slaptą paukštininko svajonę išmokyt paukščius negudrios giesmelės, ak, visi visi žemės paukščiai turėtų vienu metu ją giedoti…
