Paslėptas gyvenimo grožis
Šiandien man uodas įkando, todėl gyvenimas yra ašarų pakalnė. Valles lacrimarum. Blogis, kančia ir neviltis.
●
Sukūrė Dievas žmogų ir gėrisi juo. „Štai – mano kūrybos viršūnė.“
Pasižiūrėjo žmogus į save ir taip Dievui pasakė:
– Dieve, nejaugi tai viskas, ką tu gali? – Ir pravirko.
Dievas galvoja: esu tobulas, bet sukūriau netobulą žmogų. Kenčia žmogus, ašaros jam veidą plauna. Nelaimingas jis. Kodėl? Reikia įlįsti į jį ir sužinoti. Kristaus istorija.
Suprantu Dievą. Man pačiam kartais norisi įlįsti į katę ir pabūti kate, sužinoti, kas ji ir ką ji gyvena. Tik kažin ar iš tikrųjų lįsčiau į ją. Bijočiau, kad nebenorėsiu išlįsti. Katinai mane mylėtų. Taip. Tik ne apie katinų, bet apie Dievo meilę rašau, nes patyriau ją. Jis būna manyje, manim būna, mato mane iš vidaus, todėl apie mane žino viską, pažįsta mane geriau negu aš pats ir nemigo naktimis parodo man mane iki dugno. Kalbuosi su Juo, nes niekas kitas manęs negirdi. Ir nemato.
●
Yra gyvenime reiškinių, kurių nemoku paaiškinti, todėl tik konstatuoju juos. Yra žmonių, kurie matosi, yra žmonių, kurių nesimato. Vieni žmonės girdisi, kitų nesigirdi. Kai esu kūne, manęs nemato ir negirdi, o aš noriu būti matomas ir išgirstas. Paišau tam, kad mane matytų. O rašau tam, kad mane girdėtų. Paveikslėliais ir rašinėliais pateikiu save žmonėms. Šiais pavidalais aš labiau esu ir labiau esu pastebimas. Viena ausim mane išgirsta, viena akim mane pamato. Kitaip ne.
●
Vincė iš Labanoro girios žiūri į mane ir klausia:
– O kur ponas Mikalojus?
– Tiesiai prieš tave.
– A. Tikrai. O aš ir nepastebėjau.
●
Privalomi švenčių šventimai. Jeigu aplink stalą sėdi 15 žmonių, tai kalba tik vienas arba du. Jie visada sėdi priešinguose stalo galuose. Niekada vienas šalia kito. Ir kalba jie be sustojimo penkias valandas. Kartais septynias. Kalbos jų būna įdomios tik jiems patiems, bet jie įsitikinę, kad visiems, todėl jie kalba garsiai ir užtikrintai. Kiti tyli, nes niekaip negali į pokalbį įsiterpti, o jeigu jiems tai pavyksta, tai juos tuoj pat nutraukia. Jie drovūs ir nepasitikintys savim. Todėl jie kalba tyliai ir neryžtingai. Ir kai juos nutraukia, jie nutyla. „Būtų mūsų kalbos įdomios, – teisingai galvoja jie, – mūsų nenutrauktų.“
Viskas šiame gyvenime pasibaigia. Ir džiaugsmai, ir liūdesiai. Ir sėdėjimas prie stalo pasibaigia, tapdamas svajonės išsipildymu, pačia gražiausia vakaro akimirka. Tada žmogus, kuris nutraukė mane penkis kartus, sako:
– O Mikalojus visą vakarą ištylėjo. Mikalojau, pasakyk ką nors protingo.
O kartais, dar neatėjus palaimingai akimirkai, jis sako:
– Pažiūrėkit į Mikalojų. Koks jis liūdnas. Palinksminkim jį. Mikalojau, nusišypsok.
Taip jis sako ir padrąsinančiai paploja man per petį.
Aš išsigąstu ir sutrinku. Nenoriu šypsotis, bet noriu prasmegti kiaurai žemę.
Visi sėdintys prie stalo įbeda į mane akis ir džiaugiasi. „Štai, – galvoja jie, – koks Mikalojus išsigandęs ir sutrikęs. O štai mes. Tokie neišsigandę ir nesutrikę.“ Ir jiems gera. Jie laimingi ir aš esu jų laimės kalvis.
●
Nusišypsok. Nuo to žodžio man vidurius paleidžia. Dar labiau nuo žmogaus, tai sakančio.
Perskaičiau gatvėje raštelį, priklijuotą ant stulpo. Eikite gatve ir šypsokitės. Papuoškite Vilnių savo šypsena.
Ir man žmonės sako:
– Mikalojau, eik gatve ir papuošk Vilnių savo bedante šypsena.
– Negaliu, – sakau jiems, – mano bedantė šypsena būtų nenuoširdi, nes aš gatvėje nebūnu laimingas. Gatvėje aš matau žmones, kurie mirs. Kai duobkasys kastuvu ant karsto užmeta žemės, pasigirsta duslus garsas. Ką turi išgyventi žmogus, šį garsą girdėdamas, jeigu karste yra jo vaikas, man neteko patirti. Mano draugas du kartus girdėjo šį garsą. Kai apie jį pagalvoju, sakau Dievui: „Negaliu, mano Dieve, šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, Tavo duotu žmonėms.“
Aš nepataikauju Dievui, pasišneku su Juo kaip su protingu žmogumi. Sakau Jam, ką galvoju, todėl, kad gerbiu Jį. Parašiau knygą „Sriuba“ ir moteris, Rūta, sakė, kad mano „Sriubą“ jinai skaito tik tualete. „Geriausia, – sakė jinai, – tą knygą skaityti tualete.“ Vadinasi, jinai gerbia mane, nes negalvoja, kad aš esu kvailys, kuris dėl to įsižeistų. Kitą knygą, apie meną, rašysiu ant tualetinio popieriaus. Aš netikiu, kad Dievas yra už mane kvailesnis ir supyks, jeigu aš pasakysiu Jam tai, ką apie Jį galvoju.
Ir Dievui aš sakau:
– Dieve, – sakau Jam, – šiandien man uodas įkando, todėl gyvenimas, Tavo duotas, yra ašarų pakalnė. Valles lacrimarum. Blogis, kančia ir neviltis.
●
Ai, ai, Mikalojau, koks tu nelaimingas, koks tu vargšelis. Tavęs negirdi, tavęs nemato. Neįvertina. Gyvenimas yra kančia ir neviltis, nes uodas tau įkando. Ir todėl Dievas tau neįtinka. Nustok verkšlenti! Daugiau gėrio tau duota negu blogio!! Sosiskas prisimink!!!
●
Sosiskos – tai pieniškos dešrelės. Žmonės dažnai nepastebi, kiek daug pasaulyje yra laimės. Kartais ji turi sosiskų pavidalą. Jų dėka aš patyriau palaimą ir tapau popfilosofu. Man buvo 16 metų. Visą dieną valkiojausi miškais ir laukais ir nieko nevalgiau. Buvau žvėriškai alkanas. Turėjau trisdešimt kapeikų ir užėjau į nedidelės geležinkelio stoties valgyklą. Ant prekystalio, padengto cerata, ant elektrinės viryklės, stovėjo didelis aliumininis puodas su karštu vandeniu, kuriame plaukiojo sosiskos. Tos, kurias virėja įdėdavo, paskęsdavo, o tos, kurios buvo įdėtos prieš daug valandų, iškildavo į paviršių išpurtusios ir išblyškusios, kaip skenduolės. Puodas buvo gilus, naujų sosiskų virėja negalėjo pasiekti, tik tas, kur paviršiuje. Už dvidešimt septynias kapeikas ji įdėjo man dvi skenduoles ir šiltos bulvių košės, paskui šaukštu padarė košėje įdubimą ir į jį įdėjo gabalėlį tikro sviesto. Sviestas ištirpo ir pasklido po košę. Nei prieš tai, nei po to aš nevalgiau skanesnio patiekalo ir nepatyriau didesnės palaimos.
Iki šiol aš pieniškas dešreles verdu labai ilgai, kol jos išpursta ir išblykšta, tikėdamasis vėl patirti nuostabią savo jaunystės būseną. Rojaus ilgesys. Tai pilvas savo rojaus ilgisi.
Neišvarė Dievas žmogaus iš rojaus. Davė Jis žmogui du buvimus ir gyvenimą davė.
●
Nubundu ryte. Ir ką? Gyvenimas prasideda? Ne, ne gyvenimas. Reikalai. Ne gyvenu, bet tvarkau reikalus. Vienas buvimas. Kitas buvimas yra sapnai. Dažniausiai tų pačių dienos reikalų pagimdyti, svetimi ir primesti, nuo manęs nepriklausantys. Košmarus sapnuoju ne savo valia.
Ir dienos, ir nakties buvimai siejasi ir nė vienas iš jų nepriklauso nuo žmogaus valios. Ten žmogus nelaisvas. Ten reikalai. Ten negera. Uodai kandžioja, pilvą skauda, nosis bėga. Slogūs sapnai sapnuojasi. Taip. Visa tai ten yra. Bet tai ne gyvenimas, tai tik gyvenimo druska. Kad gyventi nebūtų šleikščiai saldu. Yra tikrasis gyvenimas – trečias buvimas. Svajonė. Taip. Svajonė yra tikrasis gyvenimas. Paties žmogaus kuriamas, todėl jis žmogaus valioje. Ten nėra to, ką galima paliesti, ten tik nuostabūs išgyvenimai. Laisvė. Ten žmogus. Ten rojus, iš kurio žmogus neišvytas. Dievo dovana savo mylimiausiam vaikui. Nuostabią svajonę svajoju. Gyvenu tikrąjį gyvenimą. Visa kita dingsta be pėdsako. Išmok svajoti ir tu laimingas būsi. Gyvensi gyvenimą, kuriam Dievas tave sukūrė.
●
– Veždavo mus miško kirsti, – pasakojo tremtinys. – Toli nuo barakų veždavo, todėl kelias dienas miške likdavom. Snigdavo. Kai sutemdavo ir nuo alkio būdavau lyg be kūno, nuo šalčio ir nuovargio nejausdavau nei kojų, nei rankų, atsiguldavau po egle, apsiklodavau jos šaka ir svajodavau. Gera būdavo. Užmigdavau laimingas. Dievui dėkojau.
Žmonės, kurie iš tikrųjų kentėjo. Jie moka būti dėkingi.
●
Užėjau pas savo draugą niekšą. Jis bjauriai apie mane kalbėjo, sakė, kad aš durnas. Bet gerti su juo buvo gera. Gėrėm Žvėryne, kur jis gyveno. Mediniam name. Pro atviras duris įėjo žmogus, kurio vardo niekas nežinojo. Baltas kaip popierius. Akys tokios, lyg matytų, ko kiti nemato. Atsigulė ant lovos ir tarė:
– Kokia laimė gyventi.
Narkotikų prisivalgęs. Pasakojo apie sapną ant upės kranto. Pavasarį, saulėtą dieną. Sau pasakojo. Apie nuostabią akimirką. Ir didelę meilę. Ir dėkingumą Dievui už grožį, Jo sukurtą. Ir nebuvo jam kito pasaulio, tik ta amžina akimirka, tik grožis, tik meilė ir nieko daugiau.
– Rankomis apkabinau laimę, nuostabią paslaptį, kurios įminti negaliu, – sakė jis. – Pirmoji tiesa. Po to kita tiesa. Pasirodė dangiškas šokėjas ir viskas dingo, kaip migla. Ir dangus tapo juoda ir šalta tuštuma. Ir Dievo ten nebuvo. Ir neliko nieko.
– Kas tas dangiškas šokėjas?
– Tu nesuprasi. Tu skausmo nepatyrei. Tu niekada nesuėmei rankomis galvos ir neatvertei jos atgal taip, kad pirštai sulįstu į akis ir plėštų jas, tu neklykei iš baisios nevilties. Jokio šokėjo nėra. Tik pirmoji tiesa. Jokios kitos tiesos nėra, tik pirmoji. Prie upės, pavasarį, kai saulė šviečia ir geltona Dievo karvytė juodais taškeliais jaunoj žolėj ropinėja. Paskutinė liūdna dovana. Tik pirmoji tiesa, tik svajonė yra tikrasis gyvenimas. O jeigu yra ir antroji tiesa, tai Dievo nėra. Yra tik juoda tuštuma.
Niekada daugiau nemačiau bevardžio žmogaus. Sako, mirė jis, sako, ranką prieš save pakėlė Dievą keikdamas. Neteisus jis. Dievas gyvenimą jam parūpino, dangišką šokėją pasiųsdamas.
Reikia, kad žmogų degintų džiaugsmas arba skausmas. Karštas džiaugsmas atvėsta ir tampa 36,6 ºC šiltumo mėšlo krūva. Labai gera į ją įlįsti ir ten būti. Ir įsivaizduoti, jog taip yra teisinga, jog Dievas žmogų sukūrė tam, kad jis kūno temperatūros mėšlo krūvoj lindėtų, vadintų tai gyvenimu ir džiaugtųsi juo. Skausmas sudegina visas šiukšles, esančias žmoguje, kad švarus jis liktų. O kada skausmas pasidaro nepakeliamas, tada du keliai – arba pasikarti, arba nutapyti Muncho paveikslą „Riksmas“. Ranką padėti ant atpirkimo ožio. Arba mirti, arba gimti. Ir aš galvoju, jog van Goghas nusižudė ne todėl, kad skausmo nebegalėjo pakelti, bet galbūt todėl, kad prarado jį. Žinojo, kas yra tikroji Dievo dovana. Jeigu ant vienos svarstyklių lėkštės uždėtume kančią, o ant kitos – gyvenimą, tai gautume pusiausvyrą. Kuo daugiau kančios, tuo daugiau gyvenimo.
Man gera. Esu sotus ir šiltas. Esu mylimas ir gerbiamas. Man plojama. Tik aš gyvenimo nejaučiu. Negyvenu. Skaudėjimo ilgiuosi. Žmogus ilgisi skausmo galbūt dar labiau negu džiaugsmo. Todėl Sofoklis žmonėms reikalingas galbūt labiau negu Plautas.
Tokios mintys man ateina į galvą, kai galvoju apie savo draugą, kuris vaikus savo laidojo. Senis jau, o gyvena. Ugnis jame dega. Gyvenimas jame negęsta.
●
Netikiu, kad per keturis milijardus metų dėl neįtikėtinų atsitiktinumų ir sutapimų žemė su viskuo, kas joje yra, sukūrė pati save. Tuo netikėjo nė Einsteinas. Mokslas privertė mane tikėti Dievą.
●
Sukūrė Dievas žemę ir pagalvojo – kam? Reikia sugalvoti ką nors, kam ji būtų reikalinga. Reikia sugalvoti savo kūrybos viršūnę. Ir sugalvojo Dievas žmogų – Homo sapiens. Homo sapiens sugalvojo degtinę, prisigėrė jos, nuvirto į griovį ir numirė. Aukščiausias būties taškas. Keturių milijardų metų didingų kūrybinių kančių finalas. Kam visa tai reikalinga? Pasakyk man, Dieve, tiesą.
– Nesakysiu, nes myliu tave.
Taip. Jeigu ateitų pas mane Dievas ir tartų: „Mikalojau, dabar aš tau pasakysiu tiesą“, aš pulčiau prieš Jį ant kelių ir maldaučiau:
– Ne, mano Dieve, nesakyk, kad viltį turėčiau. Aš tikiu Tavim ir nenoriu, kad Tu man pasakytum, kad Tavęs nėra.
Tikiu, jog Dievas yra, todėl, kad būnu laimingas. Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos Mozė atnešė nuo kalno, buvo iškalti akmenyje. Jie akmenims. Dešimt įsakymų Dievas iškalė mano prigimtyje. Man. Aš esu mano prigimtis – dešimt Dievo įsakymų, joje iškaltų. Jeigu aš laikausi jų, Dievas apdovanoja mane laime. Paišau ir rašau ir būnu laimingas. Vadinasi, tam aš esu Dievo sukurtas. Net žudydamas žmogus gali būti laimingas, jeigu tam jį Dievas sukūrė. Miles Christi securus interimit, interit securior, sibi praestat cum interit, Christo, cum interimit. Tai reiškia: Kristaus karys žudo ramia sąžine, o dar ramiau miršta, mirdamas jis naudingas sau, o kai žudo – Kristui.
●
Nuo Epikūro laikų sakoma, kad savaime blogio nėra, ir gėrio nėra. Yra tik mūsų individualus reiškinio išgyvenimas. Bet tie, kurie sako, kad blogio ir gėrio apskritai nėra, mano galva, klysta. Ėjo vyrai pabaliais, mušė varles pagaliais. Dar viena antikos išmintis. Vyrams gera, o varlėms bloga. Ar tai reiškia, kad gėrio vyrams, o varlėms blogio nėra? Gyvybė yra biomasė, kuriai bloga. Kitaip biomasė nejudėtų, nesiektų akimirkos, geresnės už prieš tai buvusią. Kiekviena medžio šakelė į saulę auga, kad nebūtų jai bloga šešėlyje, bet kad būtų gera šviesoje. Jeigu visame pasaulyje bent vienam vabalėliui bloga, vadinasi, blogis yra. Man gera paišyti, todėl paišau, man gera rašyti, todėl rašau. Visa kita – kalbėjimas.
●
Esu tikintis, bet nesu religingas. Religiją sieju su bažnytinėmis apeigomis ir jų sureikšminimu. Jei gerai prisimenu, kunigaikštis Gediminas savo laiškuose rašė, kad Dievas vienas, tik meldžiamasi Jam skirtingai.
Gerbiu Dievą ir mane siutina nepagarba Jam, kurią kartais įžvelgiu bažnytinėse apeigose ir religingų žmonių kalbose. Mano religingas pažįstamas taip kalbėjo:
– Mano sūnus keliavo po egzotišką šalį turistiniu autobusu. Kiekvieną dieną meldžiausi Dievui, kad jam nieko blogo neatsitiktų. Autobusas trenkėsi į medį. Visi žuvo, o mano sūnui nieko neatsitiko. Nė plaukas nuo galvos nenukrito. Štai ką reiškia malda.
Tiems, kurie neturi tėvų, kad už juos pasimelstų, Dievas leidžia žūti. Miršta vienišas žmogus, nepasimeldžia niekas už jį, nepaprašo Dievo, kad neskriaustų jo, mišių neužperka. Keliauja vienišas visų apleistas žmogus į pragarą, maldomis nepalydėtas. Vaikelis našlaitėlis keliauja į pragarą, nes niekam jis nerūpi ir miršta jis nepakrikštytas. Gyvenimas jam pragaras ir mirtis – pragaras.
Kuo mano pažįstamas Dievą laiko? Korumpuotu valdininku, kuriam pataikauti reikia, kad gautum iš jo gėrybių? Kyšį Dievui duoti? Dievas sukūrė žmogų, klūpantį ant kelių prieš Jį? Pataikūną sau? Nesiutinkit manęs. Gerbkit Dievą. Kai numirsiu, mišių neužpirkit, nesirūpinkit manimi. Leiskit Dievui manim pasirūpinti.
Sukūrė Dievas žmogų tam, kad jis kentėtų ir per kančią save gerą sukurtų, laimę patirtų. Kalno pamokslas apie tai. Kančios išaukštinimas. Kunigas Julius nesiskundžia likimu, o gal net yra dėkingas Dievui už tai, kad jam teko kalėti už laisvę. Bausmė tampa dovana, – sako jis. Be kančios kunigu nebūsi. Ir žmogum nebūsi. Galvažudys suvokė Kristaus kančią, nes pats buvo šalia nukryžiuotas. Kaipgi kitaip Kristų pažinsi? Ir Kristus pasakė galvažudžiui: nesvarbu, kas buvai, svarbu, kas esi. „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manim būsi rojuje.“
– Kodėl, Mikalojau, tavo Dievas iškart gero žmogaus nesukūrė, kad nereikėtų jo tobulinti ir tuo tikslu prie kryžiaus kalti?
– Dievas sukūrė žmogų, kuris nenori sėdėti išsižiojęs, kad jam kepti balandžiai į burną skristų. Neskanūs kepti balandžiai žmogui būtų. Arti manęs mano Dievas. Girdžiu Jo balsą: „Laisvą valią tau, Mikalojau, duodu, nes gerbiu tave. Gimdyk save. Sunkūs bus tavo gimdymai. Nebus tau laimės be kančios.“ Laisvė. Summum bonum. Didžiausias gėris žmogui duotas. „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). O kur laisvė, ten ir Viešpaties Dvasia. Atsitiktinumas, neturintis priežasties. Materijoje atsitiktinumų nėra. Kas netiki atsitiktinumu, tas netiki Dievo.
●
Jis nieko nesugeba, tik pilvą auginti. Jis toks yra, jį tokį Dievas sukūrė, ir nieko nepadarysi. O jeigu ne Dievas, tai aplinka. Patogu taip galvoti. Žmogus nekaltas, jis inertiška biomasė. Aplinkos lipdoma. Lokai, marksai ir froidai. Ne žmogų Dievas sukūrė, o tešlą, iš kurios aplinka kepa, ką nori. Taip. Padarykime žmogų pagal tešlos paveikslą ir panašumą.
●
Moteris, kurią mano draugas Rimgaudas iškeikė gatvėje, nes užmiršo, kad ją pažįsta, kito mūsų viso gyvenimo draugo Kastyčio giminaitė, eina į bažnyčią todėl, kad yra nuoširdžiai tikinti.
– Kodėl tu eini į bažnyčią? – klausiu jos. – Juk Mato evangelijoje Jėzus sako: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi… Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje…“ (Mt 6, 5–6) Žmogus dažniausiai yra geras, nes turbūt Dievas būna šalia jo. Daug žmonių, susibūrusių į minią, tampa blogiu. Minioje Dievui vietos nėra.
Nuoširdžiai tikinti moteris man nuoširdžiai atsakė:
– Į bažnyčią aš einu ne tam, kad būčiau su Dievu, bet tam, kad būčiau su žmonėmis. Gera man tarp žmonių.
Ir Birutė, mano draugo Sauliaus žmona, tą patį man pasakė, kai to paties jos paklausiau.
Žmonės eina į bažnyčią, kai nori pabūti tarp žmonių. Į bažnyčią, į teatrą, į koncertą. Į dailės parodas jie neina, nes ten žmonių nebūna. Sustok, akimirksni žavus. Štai kas būna parodose. Sustojęs akimirksnis. Nėra laimės sustojusiame akimirksnyje. Tik liūdesys. Bėgo bėgo ameba nuo sustojusio akimirksnio, nuo liūdesio, kol iki žmogaus atbėgo. Ir skauda jai dabar ir dar liūdniau jai, ir laimę todėl ji didelę patiria.
Montaigne’is taip rašė: „Vieni teigia, kad didžiausia laimė – dorovė, kiti – malonumai, treti – sekti gamta; kai kas ją randa moksle arba kančių nebuvime…“ Pirmi keturi teiginiai yra tie patys – bėgimas nuo kančios. Aš liūdėjau, man skaudėjo, verkiau raudojau, bet negaliu pasakyti, kad aš kentėjau. Bet mano kančios nebuvime laimės nebuvo. Mano laimė yra akimirkoje, geresnėje už prieš tai buvusią. Pasikaria tie žmonės, kuriems yra blogiau, negu buvo. Sustok, akimirksni žavus. To negali būti. Kai tik akimirksnis sustoja, jis nebežavus.
●
Užeinu į bažnyčią, kai man norisi pabūti ten. Jaučiuosi kitame vėsiame pasaulyje, prisodrintame maldų, šalia paslapties, kurios neatskleisiu, bet kurią jaučiu ir kuri teikia man vilčių. Vilties ieškau bažnyčioje. Geriausia man vienam ten. Ir aukoju bažnyčiai, ji daug gero žmonėms padarė, atleisti išmokė. Žmonių, kokius Dievas sukūrė, nerūšiuoti ir nesmerkti. Padėti žmogui išmokė. Dėkingas esu Dievui ir bažnyčiai už save ir visus žmones, dėkingas esu žmonėms, kurie man padėjo. Ypač dėkingas tiems, kurie man padėjo, kai aš to prašiau. Tokios mintys mane aplanko, kai būnu bažnyčioje.
Mirusį man brangų žmogų prisimenu ne tada, kai Vėlinės, bet kai man jo trūksta. Man nereikia eiti į bažnyčią, kai ten aukojamos mišios už mirusįjį. Ne apie mirusįjį aš tada galvoju, bet apie ite, missa est. Ir aš tikrai ne vienišas taip galvojantis. „Dabar palinkėkite vienas kitam ramybės.“ Nepažįstami žmonės man linki ramybės ir aš linkiu jiems, nors lygiai kaip ir jiems mano, taip ir man jų ramybė nerūpi. Aš meluoju bažnyčioje. Dievui meluoju. Nenoriu eiti į bažnyčią ir meluoti Dievui. Žmoną turiu.
„Tėve mūsų, leisk man būti, kas aš esu, kaip ir aš leidžiu kitiems būti tuo, kas jie yra.“ Tokia mano malda. Ir dar. „Apsaugok mane, Dieve, nuo pasitenkinimo savim.“ Išklauso Dievas mano maldą. Esu nepatenkintas savim, todėl esu patenkintas savim.
●
Aš laimingas. Septyniasdešimt vieni metai man. Naujagimis aš. Neseniai gimiau ir gyvenu. O iki šiol mano kūnas gyveno. Visi mano džiaugsmai ir liūdesiai buvo iš pasaulio, iš kur mano kūnas, labai panašus į gyvulio. Gyvulio kūnas buvo mano valdovas. O kūną mano valdė lytinis organas. Schopenhaueris sakė, kad žmogų valdo buka ir akla valia apskritai ir lytinis organas konkrečiai. Žmogus yra lytinio organo vergas. Savo valios jis neturi. Aš pasenau ir Schopenhauerio pagerbtas organas manęs nebevaldo. Džiaugsmai, kuriuos teikia pasaulis, man beveik nebereikalingi. Aš jais atsidžiaugiau. Savo viduj džiaugsmų ieškau ir randu. O jeigu nerandu, tai pats juos pasidarau. Jie mano, ne šopenhaueriškoje valioje. Laisvėje. Savo galvojimuose. Čia aš pats sau šeimininkas. Linkiu visiems kuo greičiau sulaukti senatvės. Kad save gimdytų. Gimdė mane Mama, paskui Teta Aldutė, paskui jau ir nebežinau kas, o dabar aš pats save gimdau. Gimdau ir gimdau ir vis nepatenkintas naujagimiu. Niekaip negaliu pagimdyti savęs kokybiško, kokio noriu. Vunderkindo. Dabar gimdymai padažnėjo. Turiu darbo iki gyvenimo pabaigos.
●
Katė įlindo pro langelį į mano dirbtuvę Pilies gatvėje ir atsivedė šešis kačiukus. Jie gimė akli ir pasaulis jiems buvo tamsa ir jie manė, kad kito pasaulio nėra. Kai jie atsimerkė, jiems atsivėrė kitas pasaulis – mano dirbtuvė, kurioje degė elektros lemputė. Ir jiems buvo gera ir jie vėl manė, kad kito pasaulio nėra. Paskui šiltą ir saulėtą pavasario dieną aš išnešiau juos į lauką. Ir jie vėl gimė jau kitame, šiltame ir saulėtame, pasaulyje. Saulę pamatė. Viskas į gera. Ir aš vis gimstu ir vis kitame ir vis gražesniame pasaulyje, kuriame kiti džiaugsmai ir kiti skausmai. Ir taip iki laimės, iki visiško nukvakimo. Atsidurti virš formų pasaulio, panirti į psichines būsenas be galo artima absoliučiam nesąmoningumui. Aukščiausias lygmuo. Rytų išmintis.
