LiteratūraProza
Švytėjimas
Kartą ėjau iš universiteto – pavasarėjo, medžiai rožiniai, visa sproginėjo, veisėsi – klaidžiojau užsigalvojusi žvilgsniu po spalvas, akinančiai žydras dangus oponavo visokių atspalvių rausviems žiedams, – staiga praeivis, žemas, plačių pečių kresnas kinas sustingusiu veidu, bet įdėmiomis
Vampyro akys
Tai buvo mažas kraujo lašelis, beveik oranžinės spalvos. Dabar pasakyčiau, kad dėl žemo hemoglobino. Bet kai tau vos ketveri ir įsipjauni pirmą kartą gyvenime, negalvoji, nei kodėl tas kraujas bėga, nei kokia turėtų būti jo spalva, tiesiog kiši pirštą į burną ir visa gerkle rėki. Gerai, kad kai tau ketveri, esi saugoma ne tik tėvų, bet ir senelių bei pernelyg…
Apie tai neverta kalbėti
Dmitrijus Doroninas Gebelsonas niekada nebuvo religingas žmogus. Negalima jo pavadinti ir ateistinių idėjų prigrūstu pipirų malimo malūnėliu, kuris kiekvienam pro jį praeinančiam gyvam padarui (pasirinktinai galėtų būti vienas lazanijos lakštas, jautienos antrekotas ar sibirietiškas koldūnas, pasižymintis ypatingu imlumu juodiesiems pipirams) bertų karčias savo skurdaus gyvenimo suvokimo tiesas. Vargu ar Dmitrijus Doroninas Gebelsonas apskritai turėjo kokią nors aiškią nuomonę apie religiją.…
Medvilnė ir šilkas
Medvilnė ir šilkas. Galite netikėti, bet tai magija. Lotus įsigijo mėlynus ilgus medvilnės su šilku marškinius, jų apykaklė buvo rytietiška. Nuo jos nebuvo galima atitraukti akių…
Liga
Prieš dvejus metus mes mokėmės gyventi. Dabar mokomės išgyventi. Ir mūsų gyvenimas, ir išgyvenimas prasidėjo ligoninėje. Kai man atnešė kūdikį ir pasakė, kad tai – mano sūnus, visų pirma atkreipiau dėmesį į jo kepurėlę su mėlynais krašteliais (parduotuvėje ant manekeno atrodė kitaip) ir mažytį spuogelį ant dešinio skruosto. Na, tikiuosi, greitai išnyks, pagalvojau. Naujagimis buvo nupraustas, visai ne raudonas, didelėmis…
Švelnioji depresija: palmės
Guliu po palme. Tiesą sakant, ji netikra. Iš tikrųjų guliu netgi ne po palme, o kokie dvidešimt metrų nuo jos…
Šėtono dienoraštis
Šiandien sueina lygiai dešimt dienų, kai įsikūnijau į žmogų ir gyvenu žemišką gyvenimą. Mano vienatvė didžiulė.
Dermiušas
Jis išgalabijo trijų asmenų šeimą, kad pasiglemžtų muzikinę dėžutę, kurios gviešėsi jau keletas metų. Neprireikė nė tūžmastingos pono Lebefo – prokuroro – iškalbos, bergždžia buvo ir pono Bridono, gynėjo, kalba. Kaltinamasis buvo vieningai pasmerktas myriop. Ir neatsirado nė vieno, kuris jį užstotų, – nei salėje, nei kur kitur. Masyvūs pečiai, buliaus kaklas, didžiulis plokščias veidas be kaktos – vien žandikauliai…
Plieno audrose
Traukinys sustojo Bazankūre, nedideliame Šampanės miestelyje. Išlipome. Su nepatiklia pagarba klausėmės lėtų fronto valcavimo staklių taktų – melodijos…
Niekada
Žydinčių rapsų elektra tebekibirkščiavo akyse, nors jau buvo nuvažiuota apie dešimt kilometrų, geltona jūra – laukas liko toli už nugaros, tiktai akys niekaip negalėjo pamiršti tos aštrios, akinančios šviesos, o širdis atsikratyti staiga užplūdusio jausmo – skausmingo ilgesio, svaigios laisvės, aštrios savigailos – visko viename. Net oda pašiurpo, kai tas jausmas staiga tapo aiškiu supratimu, kad visą laiką gyvenai ne…
