DEIV IDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Lapijos brėžinys

kol nebus atspausdintas popieriaus lapas su sapnų gaudykle, su begemotu, netekusiu paskutinių raidžių lyg priekinių dantų, kol nebus nušluotas mano gyvenamo daugiabučio kiemas, galų gale kol nebus pradėtos naudoti šluotos, imituojančios papurusias lapių uodegas, – tol gyvenime ROŽIŲ nebus ir suksimės palei žybsinčią lempą tuščiame kambaryje, priskridę arti jos išganingo zvimbesio, ir zvimbsime, zvimbsime aplinkui, trajektorijoms susipynus, susiglaus sparneliai, nutūpsime ant didelės lovos siaurais mėlynais dryžiais ir nuo jos kilsime į savo kasdienius darbus ir zvimbesius toliau,

kolei grįžus,

peržengsiu rudų šarvuotų durų slenkstį, bandysiu išsyk apkabinti, atsuksi žandą, paimsi teikiamus geltonų gėlių žiedus, turbūt tai AMARILIAI, nukirpsi jiems kotelius, atsuksi čiaupą įpilti vandens, pamerksi

ir aiškinsimės savo skirtingumus bei ateities gaires, sakysi KEPTUVĖ, o aš tarsiu – puodas, sakysi – mėsos kukuliai, o aš atitarsiu – SALOTOS SU KUSKUSU, ir šauks mums abiem racionalus protas, TAI NEĮMANOMA – švelnumas ir barniai, ir lydymasis į sviestą ant sumuštinio žvelgiant į tavo melzganas nuo lęšių akis,

liesimės prie rūpimų temų, kopsime GUBOJOMIS, tau spėjant ateitį – burbuliuosi apie mano neracionalumą, galų gale dėl to, kad mėgstu vedžioti plunksna per popierių, gerai ar prastai, ar kutenančiai – dėkudie, neliesime šios temos ir to, kas turi likti hobiais, ir aš suprasiu tą keptuvę, su kuria trenksi man per galvą, keista, tačiau aš ją suprasiu, vos ne vos suturėdamas savyje norą aiškinti tau apie poreikį stebėti tikrovę ir negebėjimą ištrūkti iš to krūmyno

ir tu žvelgsi pro tą patį langą ant tos pačios palangės skirtingose jos pusėse, kai iš tylos išnirs tuščias butelis su pamerktais GVAZDIKAIS vietoj amarilių, ir pasakosi apie laimę dirbti normalų darbą ir pasirinkimą to darbo, kuris geriau apmokamas, ir nesupratimą, kad galima norėti dirbti darbą, kuris patiktų, ir aš tave suprasiu ir žvelgsiu į gvazdikų išsišakojimus, kol

galų gale mes pradėsime suktis ratu,

ištrūkęs atzvimbsiu į Trafalgaro aikštę su tuntais miestiečių ir figūra, saugoma keturių bronzinių liūtų, blaškysiuos mėnesį po tą tuntmiestį nerasdamas Kuršnerės dumblių nei JŪRŽOLIŲ, vien tik vamzdžius, prigrūstus žmonių su portfeliais ir naujausiomis madomis, tai undergroundas, sakysi tu, taip pat

sukdamasi aplink nežinomą gatvę, radusi ją žodyne, kai rožių puokštė ir antys plauko šalimais, ir aš galų gale sutiksiu su tavimi –

tai surūdiję vamzdžiai iš meno, amarilių, gubojų, rožių ir rožių krūmų, jūržolių ir dumblių, gvazdikų puokštė, peržydėję žiedai gi kerpami vasarą, silpni ūgliai, negalima kirpti žiedo su ilgu kotu iki pat krūmelio apačios,

tai Vamzdžių alėja prie Neries

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.