Liga

Sunės Jonssono nuotrauka

Prieš dvejus metus mes mokėmės gyventi. Dabar mokomės išgyventi. Ir mūsų gyvenimas, ir išgyvenimas prasidėjo ligoninėje. Kai man atnešė kūdikį ir pasakė, kad tai – mano sūnus, visų pirma atkreipiau dėmesį į jo kepurėlę su mėlynais krašteliais (parduotuvėje ant manekeno atrodė kitaip) ir mažytį spuogelį ant dešinio skruosto. Na, tikiuosi, greitai išnyks, pagalvojau. Naujagimis buvo nupraustas, visai ne raudonas, didelėmis akimis, bet kažkodėl pirmomis akimirkomis visą dėmesį sutelkiau į vos matomą spuogelį – vėliau jis tikrai išnyko. O kai po dvejų metų, laikydama pavargusį dvejų metų garbanių, sužinojau diagnozę – ūminė leukemija, – žiūrėjau kažkur į vaiko rankas, tiksliau, į tas dvi pirštų pagalvėles, kur raudonavo du mažyčiai taškeliai – kraujo ėmimo vietos. Gydytoja žiūrėjo užjaučiamai, man atrodo, tokią diagnozę per metus ji praneša kelioms šeimoms ir jau išmoko ją pasakyti ramiai arba susitaikė su tuo, kad pasakyti vis tiek reikės, – toks šalutinis profesijos poveikis, ir kažin ar labai nemalonus, palyginti su pačiu gydymu.

Vaikas akivaizdžiai norėjo miego, jis visada užmiega apie vidurdienį, ir sveikas, ir peršalęs. Iki šios akimirkos kitų ligų nežinojome – tik peršalimą ir menkutę slogą, praeinančią įpurškus kelis jūros vandens lašelius. Gydytoja aiškina, kad tyrimai labai blogi ir mums nedelsiant, šiandien pat, reikia važiuoti į Vilnių, kur mūsų jau laukia medikai. Dėl visko sutarta – šįvakar įsikuriame palatoje, o rytoj, iš pat ryto, tirs kaulų čiulpus ir pasakys, kokia tiksliai liga sergame. Vaikas glaudžiasi prie manęs, suraukia nosytę ir trina ją į mano nosį, mes juokiamės, o gydytoja klausia, ar aš galėsiu vairuoti. Žiūriu į vaiko rankas, vėliau žvilgsnis nukrypsta į jo nosies galiuką ir akis – sakyčiau, sveikas, elgiasi kaip visada, tik karščiuoja. Gydytoja linki stiprybės, sako, kad reikia viską apmąstyti, susirinkti daiktus, pasiruošti gyvenimui ligoninėje ir vykti. Šiandien. Nedelsiant. Aišku, prieš išvykstant pavalgyti. Jei ką pamiršime pasiimti, vis tiek giminaičiai atveš. Šiuo metu turime priimti visų pagalbą. Ir dar: devyni vaikai iš dešimties pasveiksta, todėl čia – ne pabaiga, o tik pati ilgo gijimo pradžia. Gydytoja kalba, o man prieš akis kažkodėl iškyla sumušto kelio vaizdas – nutrinta, jau pradėjusi rausti oda, aplink žaizdą – žemės grumulėliai. Ir kur ne kur bepradedantis veržtis kraujas. Vėliau – justi perštėjimas, ir kraujas pamažu sukreša. Po kokios savaitės krešulį jau galima nukrapštyti, ir žaizdos lyg nelikę, neskaitant šiek tiek paraudusios, jautresnės odos. Gijimas baigtas.

Taigi mes išvažiuojame. Gydytis, ir ilgam. Vaikas įsitaisęs savo kėdutėje, retkarčiais į jį dirsteliu, o tuomet žvilgsnis ir vėl nukrypsta į galinio vaizdo veidrodėlį. Miestas beveik tuščias, sankryžose raudona įsijungia kaip tik tada, kai jas reikia kirsti man, esu, ko gero, vienintelė, neviršijanti greičio. Automobilis ne mano, todėl ir klevo lapas neužklijuotas, bet man atrodo, kad beveik visi mane pralenkę žino ar bent jau nujaučia, kad šiandien aš pirmą kartą vairuoju savarankiškai. Ir nė vienas nesusimąsto, kad vaikiškoje kėdutėje ant galinės sėdynės snaudžia sveikai atrodantis sunkus ligonis. Prieš išvažiuojant į Vilnių neribotam laikui, dar šauna į galvą atsisveikinti su kolegomis darbe, pasakyti, kas nutiko ir kodėl manęs ilgai nebus. Mažame kolektyve esu vienintelė moteris, ir mūsų vadybininkai įsitikinę, kad mano darbo pareigos – gaminti kavą ir išklausyti. Feministės pasiustų, bet šitam vaikiškam vyrų mąstymui nesipriešinu, bent jau tol, kol be problemų galiu išeiti iš darbo, kad pas logopedę nuvežčiau vaiką. Praėjusią savaitę jis išmoko žodį „liūtas“. Šis žodis jam taip patiko, kad kartoja jį bent keliasdešimt kartų per dieną, ir netgi miegodamas. Liūtas, sako išsiėmęs čiulptuką ir net neatmerkia akių. Todėl man labai gaila, kad logopedės nebeprireiks, nes kalbėti mokysimės ligoninėje, o ten – kitoks žodynas.

Kaip jau sakiau, kelias tuščias ir lygus, sakytum važiuočiau ne per miesto centrą. Greitai vidurdienis, diagnozę žinome apie valandą. Nors gydytoja abejojo, ar galėsiu vairuoti, manau, man visai neblogai sekasi. Bent jau eismo taisyklių laikausi juodai, tik dar nesupratau, sąmoningai ar ne. Nepaisant diagnozės, man šiandien sekasi – aikštelėje prie darbo yra užtektinai vietos mašinai pasistatyti. Biuro raktai – kaip visada rankinėje, užpakalinėje kišenėlėje, kartu su lūpų dažais ir skaitytojo kortele. Ryšulys nemažas, bet jau net naktį, pažadinta iš gilaus miego, pasakyčiau, kuris raktas – nuo kurių durų, apsaugos kodą irgi net mirties patale prisiminčiau, bet šiandien kažkodėl nenoriu skubėti – gydytoja sakė gerai pagalvoti, – todėl renkuosi sudėtingesnį kelią, rakinu duris, lėtai lipu laiptais į trečią aukštą, veriamos sugirgžda durys. Mano vaikas serga, sakau kolegai, kraujo vėžys, ir jo, stambaus vyro, apatinė lūpa pradeda virpėti. Žiūrėk, sakau, kaip genialiai mašiną pasistačiau, nusijuokiu, dabar jau tikrai iš čia nebeišvažiuosiu, o jis apkabina, linki sėkmės ir šluostosi ašaras. Neverk, sakau, kai grįšiu, gerų pardavimų proga kavos tikrai išvirsiu, ir mes atsisveikiname. Vėliau jis man dar skambina ne kartą, netgi pakeliui į Vilnių, o aš galvoju, ak, jei tu žinotum, kaip baisu man buvo pirmą kartą prie vairo atsisėsti be instruktoriaus ir be tėvo, barančio už kiekvieną smulkmeną, ir dar baisiau važiuoti ilgą atstumą, su miegančiu vaiku ant galinės sėdynės, ypač kai kelio danga slidoka. Man atrodo, kad dar neišmokau vaiko tinkamai saugoti, nes tikėjau, jog mano vaikui tikrai nieko blogo niekada nenutiks, juk jis – gražiausias, protingiausias ir linksmiausias berniukas pasaulyje, visi, kas pamato jo didžiules akis ir ilgas, beveik mergaitiškas garbanas, sako, kad šis vaikas – tiesiog gimęs dirbti modeliu ir bus pats tikriausias širdžių ėdikas. Man niekuomet nekilo minčių, kad jis galėtų neužaugti, mes ruošėmės darželiui, muzikos mokyklai ir daugybei kelionių, ypač – prie jūros, kur jis šią vasarą, dar neturėdamas dvejų metų, pirštu rodė į mirusias medūzas ant kranto. Didelėse akyse – sumišimas, nuostaba ir nutrūktgalviškas noras paimti jas į rankas. Tos medūzos buvo pirmasis vaiko susidūrimas su mirtimi, arba, tiksliau apibūdinus, sąstingiu ir šalčiu, todėl jam nepaprastai įdomus. O dabar, kaip gydytoja ir nurodė, nedelsiant vežu jį ten, kur kartais miršta žmonės, vaikai, kartais net labai maži, tie, kurie nenugalėjo ligos, neatlaikė chemoterapijos, patyrė komplikacijų. Tie, kurie paprasčiausiai neišlaikė. Ir man tiesiog netelpa galvoj, tiesiog netikiu, kad tai, apie ką skaitydavau laikraščiuose, nutiko ir mums. Ne, nebuvo jokių nepaaiškinamų mėlynių galūnėse, blyškios odos ar skausmų, tiesiog ilgą laiką nekrito temperatūra ir mes visi, įskaitant šeimos gydytoją, manėme, kad vaikas tiesiog peršalo. Juk artėja žiema, ir nė vienas vaikas neužaugo nesirgęs. Temperatūrai nekrintant daugiau nei savaitę, susirūpinau labiau, na, bet čiagi mano vaikas, jam nieko blogo negali nutikti ir nenutiks, nes gydytoja sakė, kad čia – ne nuosprendis, čia tik ilgo gijimo pradžia, o prieš akis – ilgas kelias, tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme. Bent jau kol kas man atrodo, kad tą kelią valdau aš – judame į priekį, važiuojame, mūsų laukia paklotos palatos lovos. Šiąnakt mes miegosime ne namuose, nežinau, kada vėl į namus grįšime, ir nežinau, ar čia košmaras, ar realybė, kai vaikas, per miegus išsitraukęs čiulptuką, sako ne „liūtas“, o „liga“. Tokio žodžio pas logopedus mes nesimokėme, tokio žodžio mes nežinojome, o dabar jis užvaldo ne tik kūną, bet ir sapnus, pasigriebia mus abu ir gniuždo, ir grūdina, ir dabar man jau atrodo, kad taip bus visą ilgą mūsų kelią – ir tikrą, ir metaforišką.

Liga užvaldo mus abu. Bandau ją įsivaizduoti, kaip ji įsikuria baltuosiuose kraujo kūneliuose, kaip nepailsdama dauginasi, plinta, kariauja prieš bejėges sveikąsias ląsteles, lyg koks viduramžių karys mojuoja kardu, nežiūrėdamas, nei kur, nei kam smogti, kad tik eitų į priekį, kad tik užkariautų neįsivaizduojamus plotus ir įsikūręs tuose plotuose mirtų kartu su atkovota, bet jau nualinta ir nederlinga žeme. Liga plinta, braunasi iš kūno, patenka į sapnus, juos užkariauja, o tada materializuojasi tekste, kad mano pirštais ant kompiuterio klavišų praneštų apie save. Ir man jos jau gaila, nes pačioje kelio pradžioje, nugalėjusi vaiko pasąmonės liūtą, ji susidūrė su tuo, ko nesitikėjo, – su meile gyvenimui. Ir čia prasidėjo lėta jos pabaiga.