LiteratūraProza
Pabaigos pradžia
Šiąnakt sapnavau, kad įsikėliau gyventi ar kelionėje apsistojau su keturiais žmonėmis atokiame name prie ežero. Netrukus ėmė aiškėti, kad vienas jų pavojingas. Aptikau jį kartą su juodaodžiu svečiu: juodaodis žmogus buvo visas išdarinėtas – kaklo oda kruopščiai supjaustyta į gabalėlius ir preciziškai atkelta plonyčiais virbeliais, kad matytųsi raumenys…
Nykštukas
Trisdešimt penktaisiais savo gyvenimo metais Barnabumo cirko nykštukas ėmė augti. Mokslininkai buvo labai nepatenkinti – juk visiems laikams buvę nustatyta, kad dvidešimt penkeri metai – tai žmogaus augimo riba. Štai kodėl jie pasistengė tą reikalą savaip užgniaužti.
Vanduo yra veidmainis
Tai buvo metai, kai man suėjo dvidešimt. Tiesa, nelaukiau šio laiko. Būdamas aštuoniolikmetis, devyniolikmetis, sulaukdavau vyresnių moterų dėmesio. Sulaukdavau ir vėliau, tampydamas pas mus apsistojančių moterų iš Čikagos, Niujorko ar kitų miestų lagaminus ir krepšius su maisto ir buities prekėmis nuo gazuoto mineralinio buteliukų iki laistytuvų ir kibirų. Nieko baisaus sulaukti dvidešimties. Tačiau devyniolikmečiui vis tiek viskas bent jau truputį labiau priešaky.
Geras sūnus
Jūs, be abejo, pažįstate tuos tamsius tylius žiemos vakarus, kuriuos jau būtų galima laikyti vėlia naktimi, jei ne judėjimas gatvėse, primenantis darnią skruzdėlyno netvarką. Buvo vienas tokių vakarų, bet po dvidešimties minučių, kai laikrodžiai rodys maždaug 19:23 – sakome „maždaug“, nes vieni laikrodžiai linkę skubėti, o kiti atsilieka, – gatvėje ūmai nugriaudės garsus pokštelėjimas ir kažką išpils prakaitas. Bet šiuo…
Minkovskio erdvė
Hermanas galvoja apie nykščiais spontaniškai kuriamas figūras – nykščių skritulius, nykščių rombus, nykščių lygiagretainius – Minkovskio erdvės figūras, kurias dabar raižo jo paties nykščiai, kai ploja. Ir figūras, kurios koncertų salės erdvėje atsiranda kitiems klausytojams nykščiais beraižant muzikos, alsaus kvėpavimo ir saldžių kvepalų šleifo prisodrintą orą, būtent dabar – visiems drauge atsistojus ir reiškiant susižavėjimą, ką tik pasibaigus koncertui Kauno…
Dovana
Į sodybos kiemą įriedėjus juodam foresteriui, apraišiotam spalvotais balionais, Mėsa nustėro. Tačiau, iš džipo išvirtus Dareliui, Apuokui ir Andreliui, kaipmat susigaudė situacijoje (Mėsa jau girdėjo užuominas, kad draugai jam ruošia staigmeną) ir draugiškai šypsodamasis priėjo prie automobilio. Po karšto pasisveikinimo Darelis ištiesęs mašinos raktelį rėžė trumpą kalbą apie tai, kad chebra supranta, kaip sunku be transporto kaime, ir kad jie…
Lyg topolių baltais pūkais…
Irina Genrichovna Senkevič mums – mano tėvams ir man, dar visai mažai, – buvo pažįstama nuo karo metų. Ji su motina ir vyru architektu Andrejumi Bezmenovu, kaip ir mūsų šeima, buvo evakuoti į Permę, prie Uralo kalnų…
Sušių meistras
Minė buvo išmintinga. Ji mokėjo atskirti gėrį nuo blogio. Politika, strategija, ideologijos daug kur prasilenkė su tiesa, kurią jai bylojo individuali būtis. Individuali būtis, visai nestrategiška, politiniame ir religiniame kontekste visiškai nereikšminga, plito kaip ant grindų išsiliejusios granatų sultys. Pirmasis individualios būties lašas iškrito galvoje – kaip vienintelis lašas dykumoje, jo niekur nesimatė ir jis buvo netikras, išgalvotas lašas, neapčiuopiamas,…
Juoda ir balta
– Ten gulėjo žmogus.
– Argi? Gal tiesiog didelis šiukšlių maišas?
– Ne, tikrai mačiau, kad žmogus. Gal bandė prisidegt cigaretę, nes mačiau, kaip žiebia ugnį.
2016-ųjų vasario 16 diena. Dvidešimt antra valanda. Tamsu…
Fontaniada
„Fontaniada“ – tai trijų mėnesių kelionė autobusu aplankant garsiausius, didžiausią istorinę reikšmę turinčius senosios Europos fontanus. Kaip rašoma origamio formos kelionių…
