Medvilnė ir šilkas
Akistata
Medvilnė ir šilkas. Galite netikėti, bet tai magija. Lotus įsigijo mėlynus ilgus medvilnės su šilku marškinius, jų apykaklė buvo rytietiška. Nuo jos nebuvo galima atitraukti akių. Ji matė, kaip į ją spoksojo Lencė ir jos vyras iš ryto. Matė, kaip smegenys apdorojo Lencei suteiktą informaciją – gražu. Ar ji suprato, kad tai medvilnė ir šilkas, medvilnės ir šilko magija? Tai juk ne ji… Tai ne Lotus. Tai tik medvilnė ir šilkas. Tik išverptas medvilnės kokonas ir kirmėlių nuaustas šilkas. Tai jų magija. Ne jos. Kokia baisi Kinijos princesė tai sugalvojo, o dar seniau koks Egipto burtininkas tai atrado? Ir per šilko kelius tai atgabeno ir dabar visos romėnės pernelyg myli šilką ir tai neigiamai atsiliepia visos Romos imperijos finansinei sistemai, kaip teigė filosofas ir moralistas Plinijus I.
Šilkas? Medvilnė? Tai jų magija, ne mano. Ką reiškia žodis „šilkas“? Kai mes tariame „šilkas“, kai mes girdime „šilkas“ – šilkas.
Ką atneša šilkas man?
Ką reiškia šilkas kitiems? Pinigus?
Savo ilgais pirštais Lotus glamžė odinę baltą striukelę, stebėdama savo atspindį veidrodyje. Oda. Balta oda. Girgžda. Ir patyrusios moterų akys vertins, ar ji tikrai dėvi odą. Ar tai oda? Ar tikrai Lotus dėvi odą? Tai akistata. Ši magija veikia. Koks jautis buvo paaukotas? Ir atnešė tokius persikreipusius moterų veidus ir finansinę nesėkmę, keršydamas, nes Lotus reikėjo pridengti rojaus kūną nuo šalčio. Meilė, viltis ir tikėjimas. Ji stovi graži prie eglutės, apsivilkusi kailinį paltą, graži, linksma, kokius pykčius ji turėjo iškęsti? Lotus myli šį kadrą. „Kokie kailiai!“ Tu dėvėsi šilką? Tai yra tai, ko negali sau leisti vyrai. Susivynioti į šilkaverpio kokoną ir laukti, kol burtininkė Kinijos princesė, galbūt prisiskaičiusi Egipto manuskriptų, išverptų vyrų kokonus ir paliktų juos nuogus. Pergamentuose, papirusuose iššifravo jų kodus.
Šilkas? Medvilnė? Vos rožinis linas? Nuogi liesi pečiai ir nugara, ir papirusai rankose?
Vilna? Viskas apie vilnas, apie ėriukus vilko kailyje arba atvirkščiai. Kokia gausybė jų rūšių. Ir visi pasakys, kad moheris – tai brangu.
Pailgieji perlai? Kas tai? Kada Lotus laiminga? Lotus dievina batistą. Ir popierius, pasirodo, yra ginklas. Ne tik manuskriptų ginklas, gal dėl to surašyti manuskriptai slepiami, o mes mokomės juos perskaityti, nes nuobodu.
Vermerio perlas. Lotus aiškinasi, kas yra perlai
Lotus nežinojo daugybės simbolių istorijų. Pasirodo, perlas gali užaugti tik vienoje iš 15 000 jūros geldelių. Dėl to jis toks brangus. Dabar Lotus nešiojo mėlynus safyrus su deimantais, bet vis dėlto jų beveik niekas nematė, tik vienas „demonas“ negalėjo atitraukti akių nuo jų blyksėjimo. Vermerio mergaitė su perlu. Taip Vermerio lašo formos perlas traukia žvilgsnį. Su lašo formos perlais ir juoda juosta ant kaktos Lotus jautėsi Vermerio mergaitė. Buvo panaši į ją. Ir staiga Lotus suvokė, kad ji nežino, kas yra deimantai. Lotus tik žino, kas yra graikiška nosis ir juodoji lapė, kuri puošė jos veidą ir vaidino jos vešlius plaukus, bet tai juk ne ji, ne Lotus, o juodoji Suomijos lapė. Tai ji jums graži. Nudengtas Majos šydas. Uždengtas Majos šydas.
Cezarijus ir drugeliai
Lojo šuo. Kaip namie.
Buvo kokondienis. Tik baisesnis kokondienis nei dvidešimties. Tai kimono kokonas, į kurį susisuka moterys, kad kitą dieną pavirstų į drugelį. Viena graži drugelio diena. Tie kokonai. Kokonų kokonai, kurie laukė vasaros vakaro ir nakties mieste, pasineriant į žmonių šurmulį. Tie nebylūs kokonai. Tos drugelių kojelės, aibės drugelių, kurie tomis kojelėmis aplipo Cezarijų. Tas karštis. Kai pradedi bijoti varnų. Tas puvimas. Ir kirmėlynas, besirangantis vaisiuose ir vištienoje. Tai Žemė. Žemės principas. Tos aibės tarakonų, kai gali klykti lyg laive. Skarabėjų akys, kurios viską fiksuoja. Žydrojo skarabėjo paslaptis. Koks gražus žydras akmuo. Kieno tai žiedas, klausė Lotus. Gali klykti kaip Rodeno žmona arba riaumoti kaip liūtė. Jie stebi mus videokameromis, krištoliniais rutuliais, o juos stebi Dievo akis. Lotus grįžo su sluoksniu purvo iš lauko, kur buvo pasivaikščioti su Lesa, visur aplink buvo autostrada. Švinas. Kojos buvo juodos. Tik du yra viena. Tik trys yra stipru. Argi Laska nebuvo dykumų mergaitė? Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Lotus jautėsi kaip kaime. Vasara. Kaip gera būtų būti Kleopatra. Ji turėtų kondicionierių. Sukiotų kaleidoskopą, nugrimztų į orgazmus. Kiek daug machaonų kriaušių pievelėje. Machaonai myli Laską.
Paslaptis. Kai tu jautiesi dieviška
Gal man reikia vėl įsivynioti į kokoną? Į šilko kokoną, kad mane gija po gijos išvyniotų? Jo rankos rafinuotai lietė jos nugarą, nuo kaklo iki apatinės stuburo duobutės. Diena rojuje. Angelo švelnumas. Ji niekada taip nesijautė, tokia dieviška ir nuostabi. Ir tai buvo paslaptis. Kai tu jautiesi dieviška. Ji prilietė savo riešą prie jo. Kiek pirštų galiukai gali išduoti, ką mes jaučiame? Begalybės žiedas. Saldi. Per daug saldi. Liesdama jo ranką ji jautė savo sidabrinę apyrankėlę su mėlyna akies formos inkrustacija. Lietė jo riešus pirštais, jo dilbius, išpaišė jam begalybės ženklą pirštais. Buvo saldu, per daug saldu. Angelas su aukštakulniais. Salamandros bučinio paslaptis.
Pelytė ir šokoladas
Kai Lotus buvo mergaitė su pelyte, ji jautėsi vaikiška. Kartą prisijaukino iš kažkur priklydusią pilką pelytę, kuri išsigandusi slėpėsi už spintos, tuo metu Lotus kaip tik valgė šokoladą. Lotus atlaužė gabalėlį šokolado ir laukė, kol pelytė susigundys. Vargšė pelytė ilgai kentėjo. Paskui neištvėrė, staigiai išlindo iš už spintos, pačiupo šokoladą ir nėrė atgal. Tada Lotus buvo mergaitė su pelyte.
Krembriulė
Ma atsidūrė torto dėžėje, perrištoje atlasiniu kaspinu. Ji įkrito į krembriulė ir smego puriose kremo putose. Atėjusios darbuotojos matavo jai vieną kostiumėlį po kito. Vienas buvo žydros spalvos, kitas – rožinis. Ir vis kėlė ją aukštyn krembriulė sapno spirale. „Kelkis, – tarė Lotus, – reikia šunį išvesti“, ir pakėlė ma iš krembriulė sapno rojaus.
Saldus atvirukas
Ant stalo stovėjo saldus atvirukas. Geta kažkada atsiuntė. Balta katė ir šampano taurė… „Kerstdagen“ – buvo užrašyta ant atviruko… Staiga Laska prisiminė Tamar dovanotą atviruką. Saldų, grojantį, kai atveri, su saldžia mergaite iš pasakų. Laska pasiilgo saldumo, saldžios išvaizdos, nuogų nugarų ir rankose šuniukų terjerų. Beatričės Taunsend terjeras, kai iš jos visos išvaizdos jauti, kad už jos kažkas stovi, ir aktorės iš žurnalo terjeras. Saldumas ir tyrumas.
Mano karavano meilė
Mano karavano meilė, kuri mane apgavo, nes aš tikėjausi, kad ji iš popieriaus, kaip ir popierinis liūtas, kuris stovėjo prie cirko, nes ji stovėjo ir nejudėjo. Ji ilgai leido ją stebėti, stovėdama ir nejudėdama, kol po kelių minučių pajudino koją, taip įrodydama, kad ji yra ne iš popieriaus. Aš stebėjausi, kokios tyros liūto akys, nors jis yra pats plėšriausias iš žvėrių, vienintelis gyvūnas, leidžiantis sau žaisti. Aš maniau, kad ji, kaip ir liūtas, iš popieriaus, ir susilažinau dėl to iš alyvinio palto, su kuriuo atrodžiau brangi, mano karavano meilė ir aš ją myliu. Kas ji? Man patiko, kaip ji vaikšto, aš ją stebėjau pro langą einančią iš darbo – cirko. Tokiom ilgom kojom. Baigėsi vasara. Namie kabojo paveikslas su bijūnais. Kupranugarė. Už šitų žodžių slėpėsi skausmas. Bet tai nebuvo tik žodžiai, baigėsi vasara ir ta migdolinė baltoji magija.
Sunny day
Lotus sėdėjo Žygimanto Augusto gatvėje ant suoliuko. Kelią užtvėrė dviratininkų akcija, todėl nebuvo galima pereiti gatvės. Sunny day. Ji mėgavosi. Paslėpusi veidą po kaštoniniais plaukais ji negalėjo atitraukti akių nuo savo dilbio. Jie buvo visai ne aksominiai, o deimantiniai, deimantų dulkės. Atrodė, kad balta kaip sniegas perregima oda, išryškinta raudonos ugninės suknelės, buvo apibarstyta deimantų dulkėmis ir žvilgėjo kaip žiemos sniegas, raganos kaulai ar šilkas. Lotus juto laimę. Tai hipnotizuojanti sunny day. Tai buvo 85-ieji, ta sielos būsena, tas jausmas, kurį gali sukioti erdviniam krištoliniam kaleidoskope. Tai vidinės erdvės. Vidinės sienos. Devyniolikto amžiaus namai su aukštomis gipso lubomis. Bet tai ne tai, tai siela. Lotus susimąstė, kur neša kraują uodai. Visus mūsų DNR, juk kiekvienam kada nors yra įkandęs uodas. Į kokią DNR saugyklą?
Dievo rašmenys.
Delnai.
Maldų naktis
Šiandien buvo maldų naktis. Ji leidosi į šaltas šventyklas ir meldė lietaus. Erdvė buvo uždara. Tas pats karštis – šviesi diena ir blogesnė diena. Kaupėsi debesys. Nukrito keli lašai. Kai Laska pasiėmė Lesą nuo pievutės eiti namo, nusprendusi, kad bus lietaus, staiga išlindo saulė ir plykstelėjo į akis. Tai buvo dievas Ra. Tai buvo saulė. Lietaus nebus. Laska leidosi į šventyklas. Melsti lietaus. Išsiplovė plaukus, ištrynė kūną aliejais, užsisegė auksinę apyrankę. Apsivilko šilkinę žydrą suknelę. Tai dievas Ra blukino plaukus, priversdamas svajoti apie naktį, požemius ir lietų. Tai brangūs kūnai. Brangios sielos.
Laska kalbėjo sanskrito kalba, kaip Lizai kartą sakė draugas iš Šveicarijos, nes jis mokėsi sanskrito. Jos visos kalbėjo sanskrito kalba. Laska turėjo visus reikiamus skiemenis lietuvių kalboje. Saulės ir lietaus dievų. Lauke nuskambėjo plebėjiškas merginų juokas, bet be entuziazmo, pranykstantis samsarų ir nirvanų rate. Gera. Naktis. Vėjas. Lyja.
Vasara. Laska prisiminė, kaip skaitydavo Paulinai knygas. Stendalį, kažkokias žymias apysakas, apie lapą už lango, sergančią draugę, kuri pagijo.
Tai sparnas – demonai ir genijai. Tai angelai cherubinai. Tai dvasios. Tai dievas Kronas ir pergalės deivė. Tai fortūna. Tai Jonas Krikštytojas ir Tomas Akvinietis. Tai mažyčiai pikti šikšnosparniai. Tai romantikos deivės elfės su laumžirgių ir drugelių sparnais. Jie gali nunešti, kur gyvena žmonių giminė. Tai plunksnų aukštesnė būtis (sparnų simbolika). Tai dangaus artumas. Tai lengvumas. Prisiliečiu sparnu. Prigijo.
Liepų lietus
Laska klausėsi Lesos alsavimo – ši buvo įsitaisiusi ant jos baltojo megztinio.
Laskai žiema atrodė kaip iš atviruko. Lesa džiaugėsi pirmuoju sniegu ir verkė matydama šąlančias kates. Lesa labai daug ko išmokė Laską. Cezarijus išsitiesė ant Laskos lovos ir padėjo savo šatenišką galvą ties Laskos kojomis. Šypsojosi. Laska nebesijautė tokia šventoji. Šiandien Laska rinktųsi liepą. Liepą, žydinčią liepą, ir šypsodamasi gertų jos nektarą. Vasaros geismas, – pamanė Laska apie savo inkliuzinius auskarus su pievos gėlyte stikle. Į kokią baisią tuštumą atsitrenkė Laska. Kaip žuvis, kurią Laska stebėjo „Omnitel“ salono akvariume. Laska atsilošė, atsirėmė galva į sieną ir stebėjo jį. Nes, be telefonų, ten nebuvo daugiau kas veikti. Mintyse Laska liepė visoms žuvims priplaukti prie stiklo. Jos visos prisiplojusios prie stiklo tarytum žiūrėjo į ją. Dvi auksinės, auksinė porelė oranžinėmis akimis ir ilgauodegė dryžuota. Ši ilgiausiai prigludusi prie stiklo tarytum Munko šauksmu bandė Laskai kažką pasakyti, kad jai trūksta oro, – okeano. Panašiai Laska jautėsi dabar. Dvasinis troškulys. Beprasmybė. Laska girdėjo ultragarsą. Tą išsiaiškino delfinariume, stovėdama apačioje, kur pro stiklą matėsi vandens giluma ir delfinai, ir ji girdėjo delfino dainavimus, ko negalėjo girdėti, nes ji buvo giliai po vandeniu. Aš nieko negirdžiu, pareiškė Morgana. Laska baiminosi, kad ji kam nors išduos šią jos paslaptį, Ichtiandro paslaptį. Taip pat ir šikšnosparnius. Laska viską permąstė, kas ji. Ko jai reikia ir kur yra jos paslėpta Koščejaus adata. Šiandien Laska rinktųsi liepą, jos nektarą, kad mažomis auksinėmis dulkelėmis padengtų jos veidą ir paslėptų jos skausmą. Prieš savo knygos pristatymą Laska ištisai sėdėjo po jaunu ąžuolu. Ją traukė jo energija. Jis augo Laskos ir Lesos pievelėje. Laska nurimdavo ir medituodavo šioje kriaušių pievelėje, žiūrėdama, kaip Lesa žaidžia. Laska buvo visai patenkinta knygos pristatymu. Ji stovėjo ir skaitė, matydama prieš save salę ir pro langus besiskverbiančią rugsėjo saulę. Jautėsi apšviesta saulės, atradusi tiltą į ją. Tas ąžuolas jai atidavė šiek tiek savo stiprybės. Tą dieną ji jautėsi esanti po energiniu skėčiu. Ramybė. Vasaros geismas. Laska norėjo padengti savo kūną dievo Ra, saulės, auksu, sugerti oda vasarą, kad jaustųsi moterimi. Į Laską, taip atlošusią galvą į sieną ir bežiūrinčią į akvariumą, už stiklo žiūrėjo praeidami vaikinai. Laska suprato, kad gražiai atrodo. „Omnitel“ vaikinas pataisė jai modemą, nes į taisyklą būtų jau nebespėjusi, o reikėjo išrašo iš „Omnitel“, modemo buvo sulinkusi kortelė, sakydamas, kad jam jos gaila ir kad visi su kompiuteriais eina į saloną, nors už kelių firmų yra taisykla, būtent ta, kuri jiems ir reikalinga. Laska atsakė: žinot, dėl ko? Dėl žodžio „Omni“. Cezarijus pareiškė Laskai, kad kai pamatė ją tame salone, norėjo paimti ant rankų ir išsinešti. Laska jautėsi saldi ir bejėgė. Vasaros geismas, – mąstė Laska, o visi žodžiai, kurie dingo, kaip visada, duoklė dievams.
Laska įpykusi užsirakino duris ir neįleido Marko Aurelijaus. Prigludusi prie durų klausėsi geisdama jo ir beveik norėjo išklausyti Cezarijaus ožiaragišką pamokslą – apie tai, kad ji kvaila visiškai ir kaip reikia tinkamai leisti laiką, dėl ko jis ir buvo visiškai teisus. Jis jai aiškino, kad reikia mokytis kalbų ir pan., ir nors labai pavėluotai, Laska pabaigė kursus, dabar ant stalo gulėjo anglų kalbos vidutinio lygio sertifikatas. Dabar turėjo penkis dokumentus. Du iš jų buvo aukštojo mokslo baigimo pagrindiniame šalies universitete. Cezarijui atrodė, kad ji eikvoja laiką veltui ir turėtų dar daugiau pasimokyti, su kuo Laska visiškai sutiko, bet Ožiaragiui gal sunku buvo suprasti, kad jai trūksta harmonijos ir pramogų, Ožiaragiui atrodė viskas nuosekliau. O Markas Aurelijus ją dėl darbų ramino, Avinams tuo metu ji turėjo būti aktyvi darbininkė, o Skorpionai mėgo jos intelektą ir begalę rankraščių, krūvas studijų užrašų ir atšviestos literatūros bei straipsnių ir jos poeziją.
Vasaros geismas vis dėlto buvo per pigus Laskai. Cezarijus ją mokė, kaip reikia pirkti daiktus – įsivaizduoti save prabangiame dvare su didelėmis ir erdviomis erdvėmis bei kilometrine skoningai papuošta eglute, prabangioje menėje, tarp brangių ir skoningų daiktų, krištolinių šviestuvų. Ir tada prisidėti auskarus – kaip ji atrodys tame kontekste? Jis jai aiškino, kad reikia visada pirkti daiktus pasimatuojant pagal tokį mastelį, ir įvilko ją į kažkokius brangaus satino marškinius. Laska pasijuto per pigiai, kaip kad Cezarijus tamsiuose akligatviuose pasijuto pigiai, mylėdamasis su kita moterimi ir galvodamas tuo metu apie ją. Jis šaipėsi iš jos nulenktos galvos, nes Cezarijus niekada, niekada nenuleidžia galvos. Ir Laska pareiškė jam, kad jis yra snobas ir kad jai reikėtų egiptietiško faraonų antkaklio, nes jie ir buvo skirti tam, kad faraonai nesugalvotų kartais nuleisti galvos. Snobo etiketė Cezarijui vis dėlto nepatiko. Cezarijus išsegė Laskos mėnulio akmens lašo formos auskarą, kuris idealiai atitiko jos veido formą, buvo tokios pat formos, tik apverstas, sušildė jį savo rankose ir įsegė atgal. Jis, matyt, studijavo Ovidijaus meilės mokslų patarimus, kaip užkariauti matroną, mąstė sau Laska.
Laskos namuose stovėjo papuošta tradicinė pokario metų eglutė, su žaislais, atkeliavusiais iš šeštojo dešimtmečio. Ir Laska jautėsi truputį Vilniuje, su visa jo įrašyta istorija, su Vilniaus mūrais ir medinėmis trobelių langinėmis, apkamšytomis vata ir papuoštomis keliais stikliniais burbulais, su visomis tomis miesto istorijomis, tarp kurių buvo ir jos. Arba tie žaisliukai, prikabinti senoje sukiužusioje trobelėje prie šventųjų paveikslų, tą kartą ji buvo ekspedicijoje, ir sena moteris prisiminė apie devyniasdešimt folklorinių dainų tekstų. Sudarinėdama iš nuotraukų turistinį bukletą, Laska išstudijavo pansori atlikėjų kostiumus. Jai patiko spalvos: geltona, balta ir mėlyna; tamsiai mėlyna, balta ir raudona; mėlyna, šviesiai rožinė ir ciklamenų spalva. Vilniuje spalvų nebuvo. Ir nebus. Nes vyravo skurdas ir spalvų apribojimas, nors Laska gerai žinojo, kad vilkėdama juodą spalvą ji niekada nepasijus purvina. Ar Marką Aurelijų sudomintų tokia Kanuto Rusecko „Mergaitė su verbomis“, lietuvaitė su verbomis, su pilku miliniu palteliu, ar lietuvaitė su pjautuvu ir rugiais. Ar galėtų jis pasakyti, kad ji mielesnė už brangius šilkus? Ir Laska nenorėjo to Vilniaus įsileisti.